Pas mus miestelyje daug duobių. Turbūt šalyje nėra miesto kurio jos nekankintų. Vakarais važiuoji pagrindinėmis gatvėmis, žiūri, kad neįšoktum į įsmukusius šulinio dangčius į lietaus išplautas ar šalčio išlaužtas duobes. 50 procentų dėmesio, kuris turėtų būti skirtas ženklams, pėstiesiems, kitiems automobiliams ar šviesoforams, skiriamas duobėms. Visai nejuokinga. Ypač jei vos neužkabini kokios nors bobelės iš turgaus. Ar koks dėdulė apvažiuodamas duobę sumasto iššokti į priešingą juostą.

-Sveikas. Kas naujo?
- Vakar pirkau naują padangą.
- O aš merginą. Irgi vakar.
- Naują? :)
- Nemanau. Atrodė šiek tiek dėvėta :). O tau vėl prapjovė?
- Ne. Šįkart duobės...

Pas mus gyvenime daug duobių. Turbūt šalyje nėra žmogaus kurio jos nekankintų...
Reikia išmokti jas apvažiuoti.

Rupužėnas.

Žiūriu pro langą į lietų. Nejaučiu jo. Išeinu į lauką. Basas. Nejaučiu jo.
Popietė. Žiūriu kūdros nuotraukas. Daugelio iš jų nejaučiu.
Vakaras. Šalia Tu. Malonus Josios kvapas. pagundų pagunda. Šypsena lūpose dailus kūnas. Moteris - virpulys. Nejaučiu to.
Rytais pakirdus išgirstu čiulbant pirmus paukščius. Pro dienines užuolaidas skverbiasi pirmasis spindulys. Tik vidinis tingulys neleidžia pasimėgauti visu tuo ilgiau nei 10 sekundžių. Nespėju pajusti to ryto žavesio sumišusio su miego nugalimybe. Nejaučiu.
Greičio neviršyju. Tačiau daugelis nemėgsta sėdėti šalia. Aš tai vadinu "optimaliu važiavimu". Kiti lakstymu. Nejaučiu ribos.
Ketvirtadieniais žiūriu prancūziškus filmus. Suvokiu žiūrįs savo gyvenimo dalį, kurią bijau gyventi. Nepajaučiu kaip, bet gyvenu.
Padedu močiutėms pereiti per kelią. Dažnai dirbu kunigu klausančiu išpažintis. Darau gerus darbus. Pasitenkinimas? Nejaučiu jo.
Pakeliu akis į dangų. Paukščiai V raidžių formomis skrenda namo. Pavasaris. Nejaučiu pavasario.
Dienas mano ausys dažnai leidžia ausinėse. Daug jausmų pralekia garsais. Nejaučiu arba neišgirstu.
Vakar Rūkydamas bandžiau įsivaizduoti geresnį pasaulį. O gal būdamas geresniame pasaulyje įsivaizdavau save berūkanti. Nejaučiu kur baigiasi vaizduotė ir prasideda realybė.
Noras kurti būna toks didelis, kad nejaučiu jokio noro kurti. Baigės kava. Jaučiu jos skonį burnos ertmėje, bėgantį venomis ir likusį kartumą ant liežuvio galiuko. O moterys... moterys - tai kava.

- Ateik.

Turbut tai geriausias zodis kada nors girdetas is moters. I ji telpa koks 10 procentu moters paslapties. Rodos atsiliepsi i saukima - suprasi viena galingiausiu moters ginklu.  Tai zavesio, seksualumo, pavydo, geismo bei zinoma moteriskumo sudedamasis chemikalas. Kartais leidziu
sau isijausti. Manausi esas chemikas. Sudarineju formules analizuoju o paskui maisau  chemikalus. Buna... sprogstu. Skraido po visata sirdies likuciai. Buna... padedi galva moteriai ant keliu...  susidelioja visatos puzzle. pasijunti nugaletoju pagavusiu pilnatves jausma uz uodegos. O viskas prasideda nuo paslapties kuri ne mazesne uz visus zmonijos klausimus sudejus bet kartu telpanti moters nesuprantamybeje.

- Neiseik.
O cia chemija... tik chemija...