| | Saulės užtemimas Autorius: | 2014 02 20 11:15 | Žiūrėta: 16696 Ką tik buvo
saulės užtemimas —
saulė lekia
žiežirbas mėtydama.
Vakaras rainas, katinas rainas,
o dangus kaip žemėlapis
pilnas ežerų, upių,
pridygusių žvaigždžių
kaip žemuogių,
mėlynių.
Upės, ežerai
kaip laivai žvaigždžių
žibintuvėliais
iš tolo plieskia,
ir kyla mėnuo
kalnų viršūnėm,
ir tirpsta
bangų geležis,
kaukia sirenos —
toks drėgnas
prisiminimų smėlis —
prisiliesk...
O prie paveikslais
nukabinėtos sienos
vienišai, pamestai
nėra ko bijoti.
Kapuose nebeloja,
nė už kapų nebeloja
kaimų šunys.
Ganosi arkliai
kalnų viršūnėj,
ir mes švytinčiais
akių ašmenimis
aplojam saulėtekius
ir nakties
atėjimą
kaip dievai
sulėtinam.
Ką tik buvo
saulės užtemimas,
ir mes mėnulį
į karščiausias
rankas imam. Ką tik buvo
saulės užtemimas —
saulė lekia
žiežirbas mėtydama.
Vakaras rainas, katinas rainas,
o dangus kaip žemėlapis
pilnas ežerų, upių,
pridygusių žvaigždžių
kaip žemuogių,
mėlynių.
Upės, ežerai
kaip laivai žvaigždžių
žibintuvėliais
iš tolo plieskia,
ir kyla mėnuo
kalnų viršūnėm,
ir tirpsta
bangų geležis,
kaukia sirenos —
toks drėgnas
prisiminimų smėlis —
prisiliesk...
O prie paveikslais
nukabinėtos sienos
vienišai, pamestai
nėra ko bijoti.
Kapuose nebeloja,
nė už kapų nebeloja
kaimų šunys.
Ganosi arkliai
kalnų viršūnėj,
ir mes švytinčiais
akių ašmenimis
aplojam saulėtekius
ir nakties
atėjimą
kaip dievai
sulėtinam.
Ką tik buvo
saulės užtemimas,
ir mes mėnulį
į karščiausias
rankas imam. | 2014-09-15 Petras Čiplys: Įsiaudrino
vaizduotė
bulvėms,
pomidorams žydint,
o namuose
šilumos, meilės stinga.
Negaliu sudėt bluostų —
negeros mintys
užmigt neduoda,
ir man rodosi,
kad visas
pasaulio moteris
ir jų paslaptis
išpažįstu,
o mirtis
kaip musė zyzia
ir glaustos kaip seselė
dieną, naktį negera,
negailestinga.
Kol gyvas būsiu,
keiksnosiu mirtį,
keiksnosiu
ir savo gyvenimą
niekam tykusį.
Likimą dėsiu
ant svarstyklių,
ir nutols,
su mirtimi nutols
sutartys netikros,
ir aušra susigers
ant asfalto nutiškus
bulvėms,
pomidorams žydint,
o pavasaris
šlapinasi
tarpuvartėje
palei seną stotį.
Dieną, naktį
šilti vėjai pučia.
Pavasaris užsnūdo,
nugriuvo —
užuojautų stinga,
bet nubudo,
pravėrė akis
apsvaigęs
nuo žydėjimo
pomidorų, bulvių,
nuo žalio
paukščių ūžesio
lyg nuo alaus, vyno.
O rankoj —
mano pasaulis
kaip karšta bulvė,
kaip mama apspurusi,
ir liejasi alus, vynas
į praviras burnas,
ir bunda gražios
mano pasaulio moterys
kaip miesto spurgos,
ir aš čiumpu
į rankas saulę
kaip karštą bulvę. |
| | | | | | | | | | | | | | | | | | | | | Draugystės lieptais Autorius: | 2014 02 19 11:32 | Žiūrėta: 6837 Lietus dulkia.
Aitrioj mėnesienoj - širdis gelia...
Seni, nauji žodžiai dulka,
mintys – lyg kantrybės
netekę drugeliai.
Mintys bėga laidų, kelių linijom -
šerkšnų kruopelytės
grimzta į tylą...
Mėnesienoje, dangaus mėlynėje -
mėnulio šaukštelis kyla.
Rodos švinta ir pragysta neaiškiai
mano brolis, bičiulis, draugas strazdas...
Dainuoja rytas, sutraiškęs vabalą,
sparneliais plazdantį.
Ir mes, nubundam iš ryto -
širdys - giedoti liepia...
Už upės veidrodžio - ilgesys užkritęs
kukčioja lyg vaikas - iš po liepų
ir lapkričio diena ateina
draugystės lieptais.
[img | | | | | | | Nauja diena Autorius: | 2014 02 17 13:20 | Žiūrėta: 7328 1.
Įbėga žiema
šnopuodama
visus apdalinus –
tylia šneka.
Gimsta vaikai,
svyla blynai -
sniegini arimai.
Nauji laiškai,
nauji rimai
Aldonai, Rimai.
Audžiamos drobės,
žiedžiami puodai
ir liūdi vaza –
su viena gėle.
O žiema
ir siūlo galą suras
ir visus planus išaiškins.
Varstotai, virbalai –
ramybės nebeduos -
susitikimai, išsiskyrimai,
šachmatai, šaškės.
Grožėsimės
mėnesiena, rasa -
sukišę nosis
į svetimus kiemus.
Aprašiau,
ne vieną nutikimą
su pasakom
ir su tamsa.
2.
O mintys
tarsi ugnys
suodinam darbe –
markstosi akys mėlynos.
Dingo meilė ir šlovė –
moterų, vyrų choras,
trūksta oro -
alaus, vyno,
betonas, smėlis.
O vienatvė
baisiau ir už beprotybę -
nenoriu likti vienas – ne.
Sunku kankintis
vaiduokliškam sapne
kai aplinkui –
išdavystės,
vien išdavystės...
3.
Pasaulis gaubiasi
migla krištoline -
slenku arčiau
tikrovės, pasakų.
Neklusnią galvą pasuku
ir pasigirsta turguje minia.
Tos mielos mintys,
tos liūdnos mano šventės -
kas antrą žiemą
įsidega akių ugnis blausi –
lapus numėtė
miškai ir lankos
ir mes skęstam – dulkių debesy
ir naują dieną
tarsi kūdikį
ant pečių užsisodinam. | 2014-03-03 Petras Čiplys: be pavadinimo
Tu sėdi, geri arbatą
ir mane - ramini, guodi –
audra praeis, juk matai
nė debesėlio,
tai tik prie upelio
dvi karalių galvos prigudę
ir ne baimės akys -
dvi gėlių puokštės sėlina
Ne žaibai
drumstam danguj,
tik saulės tirpstantis taškas
ne sunkios sutemos aplink,
tik obelys žemos
ir lietus - tą sidabrą ištaškęs
kyla dulkių kojelėm
nuo žemės.
Tai karalių veidai
ne žaibai žvilga,
tai stirnos šėmos,
o ne baimės medžiai.
Ruduo, ruduo - suvalgyk
paskutinę vyšnią,
juk mes - devyniolikmečiai
ir vieversių pulkai
mūsų galvose ūžia
ir praeitis rasų girliandomis
akyse žvilga
ir kimba lapai
į batų užkulnius,
lapai, o ne medaliai
iškovoti
kažkokiose varžybose.
Išeisiu,
kad ilgai užsibuvau
nepasakytum -
krinta lapai
saulės žiežirbom
į dirvą praskydusią
ir randą įrėžia
auksinis žiedas.
|
| | | | |
|
