Pasirodo, mėgautis ramiais vakarais galima ir netradicinėse vietose. Sėdžiu ketvirtadienio popietę ir mąstau ką čia nuveikus. Atidariau telefone žemėlapį, pasirodo netoliese karjerą turime. Greitai į batus, techniką į krepšį ir į kelią kol saulė nenušvietė visko aukso spalva. Pasirodo karjeras apleistas ir dar šalia ežeras su paskendusiais iki pusės medžiais puikuojasi. Gražu, nieko daugiau ir nepasakysi.

Tėvai dažnai sakydavo: "pagyvensi ant savo sprando ir suprasi". Kadangi esu smalsus žmogus, ilgai nelaukiau ir susiruošiau į kelionę. Vos 19 sulaukęs išlėkiau pro duris. Tikslas - Airija, kodėl?, nes Anglija, mat, labai tipiška pasirodė. Taigi prabėgo metai su trupučiu, sėdžiu ir galvoju, ką gi aš supratau. Na visų pirma, tai, kad gyvenimas ne rožėmis klotas, nebuvau išlepintas vaikas, bet pinigus skaičiuot išmokt reikėjo. O kalbant apie pinigus, labai džiaugiuosi, kad iškeliavau, mat šiandien galiu džiaugtis savo darbu uždirbta foto technika, ir nuotraukom, kurias galiu daryti. Taigi išmokau ne tik pinigus skaičiuoti, bet ir vertint darbą, kurio vaisius tikrai gana saldus. Na aišku, savarankiškumas, planavimas, užsispyrimas, visa tai ateina savo laiku, bet kas svarbiausia, kad dabar net nesvarstęs sakau savo tėvam didelį ačiū už tai, kiek jie pastangų įdėjo auginant mane ir mano sesę.

Oras darosi vis nykesnis ir nykesnis, tad nusprendžiau nueiti ir pasidžiaugti gal būt paskutinėmis gamtos spalvomis. Teko nusivilt, nes ir tos pasirodė labai niūrios.. Keli kadrai iš pasivaikščiojimų..

Dauguma mūsų mėgstame keliauti, vieni keliauja, kad pamatytų kažką naujo, kiti, kad pailsėtų, dar kiti darbo reikalais. Mūsų (šeimos) kelionė taip pat buvo ne eksprontu sugalvota. Tėvai jau ilgą laiką svajojo aplankyti Balkanus. Kelionė buvo planuota kone pusę metų, kol galiausiai mes išvykome. Pasirinkome ne patį paprasčiausią kelionės būdą. Vykome mašina.. Pagrindinis mūsų tikslas buvo Juodkalnija. Po Slovakijos kalnynų, kelionės palei Dunojų Vengrijoje, nuostabios Kroatijos gamtos ir vingiuotų Bosnijos ir Hercogovinos serpantinų pasiekėme savo tikslą. :) Kad vaizdas bus užburiantis supratome jau tada, kai pamatėme Trebinje, šį miestą (Bosnijoje ir Hercogovinoje) pamatėm išnirę iš baugių, prastai apšviestų kelių kalnuose. Jis buvo apšviestas milijonų įvairiausių šviesų.. Kaip bebūtų gaila, nuotraukomis to vaizdo nesugebėjau perteikti.. :/ Grįžtant prie temos, įvažiavome į Juodkalniją, pirmas pamatytas miestas buvo Herceg Novi, naktį miestas atrodė įspūdingai, gal būt dėl to, kad Lietuvoje tokių vaizdų niekur nebuvom matę. Taip pat teko pamiršt ir atšiaurų Lietuvos klimatą, patekom ten, kur minusinė temperatūra neegzistuoja. Šaligatvius puošė palmės, pro atidarytus langus atgaivą suteikė švelnus vėjelis. Tačiau nei vienas mūsų nežinojom, kad tą vakarą laukė dar vienas siurprizas. Atvykę į viešbutį (Bijeloje) žado netekome pamatę vaizdą pro langus. Prieš akis atsivėrė vaizdas į Tivatą, visą spindintį nuo šviesų kurios atsispindėjo vandenyje ir suteikė tokį neapsakomą ramybės jausmą...... To be continued