Rytoj, rytoj, rytoj.....

Net ir didziausi Londono pastatai, ju didumas ir valdingumas neatstos mano mazo miestelio pievu, kvapo, dvasios, kuri duoda ramybe kunui ir sielai...
Kazkada tai buvo mano mazas pasaku miestelis, kuriame gyveno princai ir princeses, durpynuose musu fantazijos leido mums isivaizduoti didziausius rumus, erdviausius namus...Mes ir pacios lakstem pusnuoges ir visos murzinos ir zemetos...Bet mums buvo gera...Mes buvome kartu, laimingos, valiukiskos ir kartu auginancios graziausias svajones...
Siandien ir vel, skaiciuoju valandas iki skrydzio...Iki skrydzio grizti atgal i savo vaikyste i savo mieliausia miesteli...Sutikti zmogu, kuri labiausiai myliu...

Geriausias draugas ir uz tukstancio myliu liks geriausiu draugu...

Niekada nemaniau, kad pati pakliusiu ten ir patirsiu savo kailiu. Ta kart tai buvo vienintelis tiltas, vedantis traukiniu stoties link. As giliam kaime, man reikejo kazkaip nusigauti iki Londono. Zmones buvo istrige antruose aukstuose, vieni pazistami pasakojo, kad i namus laipioja pro langa.


Ir ko gero akcijos, skatinancios skalbti ant maziau nei 40 laipsniu nustatytomis skalbimu masinu funkcijomis, cia jau nebepades.

Gamta zaidzia savo zaidima.