matau šokį, kikenimą, žalumą pėdkelnių mamos, kai ji krauna skalbinius į spintą.įbrežimus ant stalo, raudonus gesintuvus ir stiklines vitrinas.iš kibirų lyja mum ant blakstienų ir po metų jos virsta šerkšnu.pro stoglangius lyja šviesa sidabrinė, o mergaitės švenčia dieną, kai joms užauga kasos.
vis dar jaučiu vilnonio kilimo kvapą ir tai, kaip jis kanda.primena namus ir kojas , kai jas skauda po begalinių šokių pagal kvailiausią pasaulyje muziką.

paberki trupinį mažam jūriniam paukšteliui.neišmatuojamus gylius išmatuok ir perbėk kuo daugiau kartų per gatvę.gyvenk.pirštų galais perbrauk pernelyg nublizgintą, glotnų stalo paviršių ir grubias vergo pėdas.išdainuok dainas, išgirstas giliausiuose tuneliuose, kur net kurmiai nemato.jas ir knygos be viršelių gieda.šok iki nukritimo, purtydamas galvą, smėlio dykumas sukeldamas ir nuplėšdamas sukneles damoms.purtyk rankas nuo alavijų kvapo ir nuo pieno baltumo anglių.net autobuse gyvenk, nors jo greitis ribojamas.šešiadešimt kilometrų per valandą.ir vakuume galėčiau gyventi, jei tik būtų kam trupinėlius berti.

tūkstančiai to , tūkstančiai ano.
geltonos vilkų akys sapnuojasi ir mėlyni krūmų šešėliai. saulėti centrai, kupini švelniai skubančiu žmonių, tu eini ramiai šypsodamas ir stebi juos. šypsaisi jiems. siūlai kavos - visi atsisako. siūlai šiaip išgerti, be šventės - atsisako .ei ! būkit drąsesni. besišypsantys žmonės juk susilaukia daugiau dėmesio, bet yra ir kiaunių, kurios šešėliuos šnypščia, spigindamos savo preciziškomis ir pavydžiomis akimis. yra ir tų, kaip ten jie?na kur su dviem veidais, besislepiantys po kvailais juokeliais. stengiesi šypsotis, bet tos aršiai geltonos vilkų akys sapnuojasi. stengiesi nemiegoti. turbūt per daug bandai pakeisti pasaulio sukimosi kryptį ir dėl to esi aukščiau/žemiau kitų. turbūt sieki kažko naujo, gero, kaip sakė "šilko švelnumo žmonių". kaip tie, kurie will never give a cold shoulder. tada žali kriokliai plaukuose. tarp pirštų plevena kaspinai, panašūs į laumžirgius. taip.laumžirgiai gražu, bet tu ne toks. tu dar gražesnis. tu daug šypsai. tu jauti, apčiuopi, glostai, trankai, geri, nemiegi, nebėgi ir šypsaisi.
aš irgi stengiuosi šypsotis. ir man visai neblogai sekasi,.

mes kopiam į kalnus, pinam vainikus ir po to skrendam, užsėdę ant aitvarų.
mes randame vietas, kur žmonės nuo senovės apdainuoja meilę piešdami olose nuostabiausius piešinius.
mes susigūžiam nuo vėjo apkabinimų ir tada užsnūstam.
mes pažįstame vyrus, kurie gražiausiai pasaulyje dainuoja.
mes grojame šaukštais, stygom, gėlėm.
mes einame ne ten, kur rodo rodyklės.
mes miegam apnuogindami savo kojų pirštus, kuriuos glosto praskrendančios bitės.
mes visada siunčiam žinias telegrafais.
mes nemiegam ir vaikom baubus iš po lovų.
mes kalbam telefonu ir uodžiam kvapus kitame laido gale.
mes šokam smarkiai.labai smarkiai.kol nutirpsta pėdos.
kartais mes geriam vandenį ir valgom medų.
einam į laukus ir renkam čiobrelius, kad kaimynų vaikus išgydytume nuo ligų.
dažnai rašome atsiminimus ape tai, kaip nuostabiai krinta šešėliai ir apie tai, kaip mum sekasi.