Turbūt dauguma nesupras šio pasakojimo prasmės... Bet man visai nesvarbu, nes šis pasakojimas man reiškia labai labai daug...
 Viena kartą įvyko toks nesusipratimas su draugu ir jis man sukūrė pasakojimą apie mergaitę ir meškiuką... Štai jis:

Yra meškiukas ir mergaitė. Mergaitė važiuoja vežimu ir prisirišusi laiko meškiuką. Šis yra velkamas žeme, bet mergaitė nenori pasiimti jo, nes jis dėl vilkimo yra suplyšęs ir nebegražus. Bet taip pat ji negali ir paleisti meškiuko, nes jis jai labai brangus. Deja, meškiukas kenčia, nes yra velkamas žeme... Ji galėtų mažylį paleisti. Jis numirtų ir būtų užmirštas, bet nors nebekentėtų... Arba mergaitė galėtų meškiuką pasiimti su savimi, nors jis nebėra gražus. Bet tada meškiukas būtų laimingas. Galbūt vėliau mergaitė net užmirštų, kad meškiukas toks ir mylėtų jį, nes jis jos draugas, nors ir su trūkumais. Ji galėtų meškiuką padėti į lentyną ir bent kartais su juo pažaisti... Tad mažylis tikrai jaustųsi laimingesnis nei dabar... Net jei mergaitė susirastų geresnį draugą ir jį paliktų labiau nuošalyje, jam vistiek būtų geriau...

Vienišumas... Tyla... Galbūt net šiek tiek skausmo...
Pakeliu akis į dangų... Pilkuma... Pelenų spalvos danguje nesimato nė debesėlio... Užplūsta mintys... Mintys apie praėjusį rudenį ir žiemą... Kai buvau viena... Visai viena... Tada jaučiau tik skausmą. Skausmą be priežasties... Buvau paskendusi depresijos liūne. Ašaros riedėjo net per "didžiausią šventę",- 16tą gymšių... Tada buvo siaubinga...Staiga dangus spalva pasikeičia: tampa melsva... Mano gyvenime pasirodo Jis... Taip staiga ir netikėtai pasaulis nusidažo ryškiom spalvom... Staiga įsinoriu gyventi... Gyventi tik dėl Jo, tik su Juo... Praleisti pačias nuostabiausias dienas Jo glėbyje, jaučiant Jo aistringus bučinius, glamones...Lėtai lėtai žydru dangumi praplaukia baltas debesėlis... Tai tas Kitas, dėl kurio aš pamečiau galvą ir padariau didžiausią klaidą savo gyvenime... Tas Kitas mane staiga labai sužavėjo... Buvau pakerėta jo humoro, šypsenos ir kvailiojimų... Su tuo Kitu pasijutau saugi... Turbūt pirmą kartą gyvenime pajutau tą realaus saugumo jausmą, kai žinai, jog kažkas apgins...Staiga dangus dar kartą pasikeičia: tampa beveik juodu... Pradeda lyti... Tai mano ašaros po to, kai palikau jį ir suvokiau, ką padariau... Tos pačios ašaros, kurios prasidėjo tada, kai Jis karštai pabučiavo, o tada pasakė, jog tarp mūsų nieko nebebus... Bet aš vistiek kvailai tikėjausi...Lietus baigiasi... Dangus vėl tampa šviesiai pilkas... Dabar jaučiuosi visai gerai ir būdama viena... Neesu ypatingai laiminga: trūksta Jo, bet gyventi galiu... Dabar jau viskas kitaip, nors atrodo taip pat... Gyvenu tą patį, bet kitokį gyvenimą... Nuo šiol tikrai kitokį...

Šalta Žiemos naktis. Kieme krenta baltos spindinčios snaigės. Jos sukasi rateliu lyg grakščios balerinos per koncertą, ir jautiesi taip, lyg būtum šio koncerto sūkuryje. Nors aplinkui nieko nėra, užplūsta jausmas, kad esi stebimas tūkstančio žmonių. Kad neapsikvailintum, šiame koncerte nori suktis rateliu kartu su žaižaruojančiomis snaigėmis. Bet kažkas sulaiko... Turbūt šaltis...
Staiga akys užkliūna už vienintelio lango su blyksinčia šviesele. Atrodo, kad name kilo nedidelis gaisras. Bet ne... Tai tik virpa mažytė žvakelė ant seno nutrinto virtuvinio stalo. Netoliese, kampe, ant medinės kėdės, sėdi paauglys. Staiga jis atsistoja, prieina prie stalo, niūriai žvilgteli į žvakės liepsną ir ją abejingai užpučia. Tada viską užlieja nakties tamsa...