Aš vis dar tebeieškau žodžio ją pasakyti visoje jos nepakartojamybėje. Ji buvo dangus ir žemė. Ji buvo tyra kaip tirpstančio sniego vanduo, vidudienio saulėje čiurlenantis į slėnį, ir šalta kaip vėjas, staiga pradėjęs pūsti kovo mėnesį. Ji kalbėjo ne lūpomis, bet didžiulėmis kaip juodas pasakos mėnuo akimis, ir todėl aš niekad jos nesupratau.
Alfonsas Nyka-Niliūnas
protingas žvilgsnis, jaučiasi, kad autorius galėtų ir pats pasakyti labai gerų minčių ir jausmų, Jūsų darbai puikūs kaip geriausi kadrai iš kino filmų, stiprūs ir rimti darbai ...
