Kaip nuo savęs,
nuo tavęs
pabėgti,
kada ir mane
dangiškos šviesos
prie žemės pririša.
Kada nusidriekia
virpantys bėgiai
ir pabėgiais
gyvuliai, paukščiai
ir mūsų pėdos ryškios...

Ir įsispaudžia
ilgesys
akių tinklainėje,
ir teletaipų juostos
apjuosia visą žemę,
o kur dings saulės
nusileidusios,
ar prasmegs
į Pragarą
kai mes
žydinčiuose
namuose
miegosime?

Ir man, norėsis
pasinert
į prisilietimų vandenis,
ir išryškint
Praeities negatyvą,
ir išjudint mėnulius,
žvaigždes,
ir pakilti
lyg žąsinui
iš savų
gimtų vietų.

Neliesk,
Praeities juostų,
jos kaip gyvatės raitos
jos nedega,
jos šlapios,
nes prie vandens
vasarų ir žiemų
paveikslai,
vaizdai egzistuoja.

O aš noriu
į tavo Ilgesį įsilieti
ir išvaduoti
iš Praeities
juodų juostų
noriu, noriu
iš Nerimo išvaduot,
kuris šį rytą
ir mus, laimingus
ir nelaimingus,
užpuolė.