Kai apie jį aš pagalvoju
Ožkiukas prieš manas akis vis stovi.
Jis šypsosi meiliai tada,
Geltoną nosį tiesia į mane.
Ši fotografija mane užbūrė
Ir gerą nuotaiką sukūrė.
Nors autoriaus nepažinojau,
Kad gers žmogutis - net neabejojau.
Jis pavadintas Augustu,
O dar tiksliau Augustinu.
Už tą ožkiuką jam dėkoju,
Nes šypseną man dovanojo.
Susipažinome tikrai,
Kai šventėme gimtadienį bendrai.
Tą kartą Kūdrą sveikinom kartu
Ir džiaugėmės kūdriečių bendrumu.
Jis šypsosi žaviai tikrai,
Nors nosis jo ir nedažyta geltonai.
Žavus jis kalvis paslaptingas,
O akys jo melsvai žavingos.
Ir geras draugas iš tiesų,
Kūdriečiai myli jį būriu.
Nukals apdovanojimus jisai.
Kūdriečiai stengsis, kad tik gauti tai.
....toks buvo pirmas įspūdis.....
|
