Einu namo. Taip gera eiti. Kojos lengvai kilnojasi. Pėdos spyruokliuoja nuo asfalto.
Mano naujos kelnaitės nesmunka.
O turėjau, kurios smukdavo. Žinote, kaip nepatogu. Ypač, kai vaikštai su sijonu.
Pradėjus kelnaitėms smukti, bijai, kad nenusmuktų iki pat batelių.
Tipeni, tada, išsiskėtus lyg višta, nors ,kaži, ar tos vištos išsiskėtusios,
gal greičiau kaip gyvulys vėžlioji, ir sulaikyti tą nelemtąjį smukimą bandai.
Iki pirmos nuošalesnės vietelės,- iki bromo, iki medžių paunksmės, patiltės,
užtiltės arba iki viešo tualeto. Ten pasislėpus kiši rankas po sijonu ir trauki kelnaites iki bambos.
Žinai, kad toks sprendimas laikinas, jis tinka tik, kai namai arti.
Bet jei namučiai tolėliau – tai kelnaičių gumytę geriau sutrumpinti,- užrišus mazgelį.
Mazgelio užrišimas – tai patikimas būdas, bet atima daug laiko. O laiko nėra, ypač jei
stovi po medžiu, -bet kas gali pro šalį eiti ir pamatyti.
Ir ką, tada, jie pagalvotų, pamatę sukištas mano rankas po sijonu, kaip manote ?
Tikrai ne apie mazgelį pagalvotų.
Tad nusibodo man taip kankintis su tom smunkančiomis kelnaitėmis.
Pasigirsiu, šiandien Universalinėje naujas nusipirkau!
Toj pačioj parduotuvėj nuėjus į tualetą persimoviau.
Senąsias išmečiau į panaudotų popierėlių šiukšliadėžę- nusipelnė šios vietos nelabosios smunkančios!
O dabar iš Universalinės einu namo. Taip gera eiti.
|
