Kiekviena nuotrauka slepia savo istoriją, kuri ne visuomet aiški, ne visiems žinoma.. Su kiekvienu žmogumi ta istorija skirtinga ir savaip miela. Ši taip pat ją turi. Turbūt nebuvo nei vieno karto, kuomet neatsitiktų kas nors įdomaus ir visiškai neplanuoto, ypač fotografuojant Ją. Taigi, buvo ansktyvas vasariško rugpjūčio rytas, trečiąjį kartą skambantis žadintuvas galiausiai mus prižadino ir privertė pakilti iš lovų. Paskubomis apsirengėme, susikrovėme visus reikalingus daiktus (žinoma, buvo ir tokių, kuriuos pamiršome, o kaip gi kitaip), sėdome ant dviračių ir su nedideliais incidentais numynėme iki parko, kuriame buvome nusižiūrėję labai žavią, nuotraukoms tobulai tinkančią vietą. Praėjo geras pusvalandis po to, kai atvažiavome, išsikrovėme daiktus ir pasiruošėme fotografuoti. Linksmoji dalis prasidėjo. Kaip vėliau išsiaiškinome (tiksliau modelis išsiaiškino) šaka ant kurios atrodė taip paprasta užsiropšti nebuvo tokia jau paprasta užduotis, o ir išsilaikyti ant jos nelengva, tačiau sukaupus visas jėgas mums tai pavyko. Kaip sakoma viskas įmanoma! Ir visos patirtos teigiamos emocijos atperka duobėtame dugne netikėtai prasmegusią šlepetę, stiklo šukės perpjautą fotografuojančio asmens pėdą, kurią gerasis modelis tvarstė gysločiais ir kitomis netoliese augančiomis žolėmis, o taip pat stebulkingai surado pamestą šlepetę.. Kad ir kaip būtų blogai galiausiai viskas baigiasi laimingai:)
P.s. Iš anksto atsiprašau žiūrėtojų ir skaitytojų, nepasižymiu dideliu iškalbingumu ar mokėjimu gražiai rašyti, tiesiog šį kartą nesusilaikiau nepapasakojusi:)
|
