Kai čia orkestras grojo ir žydėjo gėlės,
Buvai ir tu, baltasis mano džiaugsme!
Dabar takai apleisti – rauda vėjas –
Ir lapai skrenda, kaip geltoni paukščiai.
Ir mintys, tos kankinančios, taip margos:
Paliki čia jaunystę žalią vysti! –
Sukąsk dantis, ir būki vargo vergas!
Skrisk su geltonais paukščiais, skrisk į vėlių karalystę!
S. Nėris, APLEISTAM PARKE
|
