Aš ilgą laiką gyvenau pietuos
Kaip nuobodžiaujantis aristokratas.
Ten greitai dėl laikysenos taurios
Visi mane pamilo, prie manęs priprato.
Aš mėgau-gamtą, mokslą ir menus,
Rinktinių asmenų draugystę
Ir pokalby, palietęs klausimus painius,
Dažnai į metafiziką nuklysti.
Ir nors slaptai mane kankino liūdesys,
Vienatvės priepuoliai, nuobodulys,
Bet nesiguosdamas, kad man sunku,
Save papuošęs amžinu šypsniu,
Šaltai stebėjau žmones ir save
Nežinomo likimo žaidime.
Vytautas Mačernis
|
