Vaikystėje dažnai stebėdavau arkliukus. Štai - jie rupšnoja žolytę, štai - prunkščia, štai - žviegia, štai - iškepa bandelių , kurios maloniai kvepėdavo savuoju arklišku kvapu. Bet labiausiai man patikdavo žiūrėti, kaip arkliuko žarnelė tįsdavo jam iki kelių ir vėl susitraukdavo. Tįst traukt tįst traukt. Apie penkias minutes mėgaudavausi šiuo vaizdeliu . Tuo metu, menu, niūniuodavau dainelę iš krokodilo Genos "ja igraju na garmožkie u prochožih na vidu..",- graži dainelė, labai graži.
O, dabar, man užaugus ir gyvenant mieste, mane kartas nuo karto vis užvaldo begalinis noras "tįst traukt" pamatyti ir vėl. Galite tikėti, galite ne, bet radau vienoje Vilniaus gatvėje ant sienos nupieštą arkliuką. Beveik kaip iš mano vaikystės pievų. Nuo tada, stengiuosi kuo dažniau pro jį praeiti. Kartais atsinešu prie jo ir nemažą lazdelę, tada, makaluoju ja ties menama arkliuko žarnelės vieta - pirmyn atgal, tįst traukt. Taip gera man pasidaro. Taip gera. Prisiminti vaikystę.
|
