Kas sakė, kad pinhole negalima fotografuoti reportažų?
Yangono upės uostas - viena judriausių vietų mieste. Atsidūręs čia niekaip negali susivokti laike - rodos tave kas grąžino keliasdešimt, o gal net ir visą šimtą metų atgal. Užburia viskas: surūdijusios baržos - kelioms dienoms atstosiančios jų keliaviams namus; nuolat vykstantis žmonių nešinų įvairiausiais kroviniais ir maišais judėjimas iš kranto į baržą ir atgal.. lyg skruzdės jie skuba vorele užsiritinę nešulį, jį numeta laive ir atgal į krantą - tik spėk pasitraukti iš kelio.. O krante jau laukia nauja dėžė, naujas krovinys, naujas maišas..
Žmonės, tarsi išplaukę iš pirmųjų Indokinijos kolonistų nuotraukų - lygiai taip, kaip ir tada besidažantys veidus tanakos pasta.. Čia pat savo atsineštuose puoduose konkuliuojančiame aliejuje verdantys ir pardavinėjantys samosas, sukantys betelio lapus, ar tiesiog laukiantys, kol išalkusi barža prisipildys krovinio ir keleivių, o pasisotinusi pajudės žemyn arba aukštyn upe, pakeliui vėl rydama ir spjaudydama savo turinį..
Čia stovėdamas pamiršti stiklu žvilgančių dangoraižių džiungles, milijonines korporacijas, bankus, politines intrigas, nes rodos, kad tai tėra kažkieno liguistos fantazijos padarinys, o tikras gyvenimas verda čia ir dabar - Yangono upės uoste. Rodos galėtum čia stovėti ir valandų valandas stebėti šį knibždantį žmonių skruzdėlyną...
Pinhole, Kodak Portra 400 VC
|