|
O buvo toks atrodo paprastas šeštadienio rytas. Pabudau , atsikėliau, per nugarą persibraukiau krumpliuotais ratukais, -išjudinau kraują, kuris cirkuliuodamas pasileido lyg liaunos kumelės(žiū kūdros topus ) sysiukas, žvilgtelėjau pro langą-mano mašina lyg stovi ar guli šalčio sukaustyta, ech žiemele, šalta žemele, pasitryniau rankas, į skrandį įmečiau apteptą medumi batono kriaukšlį. Skaisti dienelė pasitaikė, nekalta, lyg pirmą kartą į miestą- taip gera žengti. Taip gera užsukti į vieną parodą , į kitą. Štai Akademijos galerijoj Šližio darbai su kiaulės snukučiais, štai arkoj mergų nuogų skulptūroj ir drobėj, o čia dar laiptais nulipa žaliakojinė Kva(tiesiai ant galvos), o gatvėj klounas juokina karalių, kuris sėdi aukso-ledo rūme ir lazda stuksi-net ledas trūkinėja. Trūkt trūkt - diena susisuko ir jau tamsiau -mėnulis nulis pilnatis tuo čia pat , čia ir Ramūnas Mūnas, rankas pakėlęs eina priešais. Kas jam ar viskas jam gerai? O, sako pažastys užšalo- ar būna taip, bet pofig -aš tikiu,kad būna, bo ko iškėlus taip rankas čia vaikščiot? Suledėję plaukeliai-varvekliai duria- ir sminga odon. Aa, tai ko iškart nesakei? Pučiu į pažastį. Bepučiant -žiū jau namie- tuoj nukasiu kažkam galvą. Kiaulei? Ne oi ne nekiaulei.
|
