Būna nuostabu.
Ne kai į tave stebeilija, tavęs ir nematydami,
tačiau kai kito žmogaus susidomėjusios, nekritiškos akys
žvilgsniu sugeria tave.
Glamonėja tavo lūpas, nosį, smakrą,
lyg ji būtų rožė,
kuria pasigėrėti stabtelėjo sodininkas.
Nuo to žvilgsnio oda tirpte tirpsta ir darosi švelni.
Nieko nenorinti.
Esanti tik tas, kas yra.

Chm...