Nakti eidamas , ejau i gilia dangaus karalyste lyg sokancia issikerejusia nerimo bangom, sklido itemptos pasamones gijos lyg megindamos uztverti kelia iki svieciancio zidinio-esancio karalystej apstu tuscios minios balsu, kurie lyg noredami itraukt tave i vidutinybe, padaryt savaji zveri, iskrost tave- visa tavaji slypinti tyruma nesutepta kuris lyg snausdamas, nenoredamas susiliet su minia maloniai susilieja su protinga asmenybe, bet kuri pati gali netiketai tapti maniaku ar laukiniu zverim, laukiancio vidinio uzkrato itaiso sprogimo kuris paplites galetu issiskverbt i viska, tai lyg setoniska naikinimo priemone, kurias isrado visai nepavojingi zmones , besisypsantys lyg nekaltu klaunu sypsenom .
|