Pinavijos iš supermamų forumo.
Mare, kreipiuosi į tave, nes žmonėms patinka kalbėti, kai kas nors jų klausosi. Aš dabar ir kalbu, nors dar lovos nepasiklojau, nors dar neparašiau skelbimo, nors dar neišgėriau pusę puodelio kavos, o pro žaliuzes matosi, kaip pučia vėjas ir debesys tokio pilkumo, kaip balti marškiniai, kai juos išplauni kartu su juodomis kelnėmis, o juk turėtų būti 28 laipsniai mažų mažiausiai. Kalbu, nes bijau, kad paskui galiu užmiršti kalbėti, taip, kaip užmiršau piešti ar rašyti dailyraščiu.
Mare, tavo kojos ilgos, kaip beržų kamienai, o akys primena tuos rožinius kvepiančius kopūstus, kurių mama prisodino po tėčio dirbtuvės langu. Pataikauju, nes žmonės taip daro, kad jų klausytųsi. Tai va, tu paklausyk, o aš dar pasėdėsiu čia porą minutėlių ir tada jau pradėsiu dainuoti.
