Kai Svetlana ar tais graži kaip gladiolė mergaitė baiginėjo savo paauglystės etapą ir bandė drąsiai žengti į suaugusių gyvenimą. Bet ne, nei Svetlanai, nei Gladiolei nepasisekė tokia laimė, kuri aplankė mane. Ir šį kartą jaučiuos per silpna, kad tokį gyvenimą užkraučiau išgalvotiems personažams. Aš ne kalvis, nenukalsiu joms šarvų, neesu ir vytelių rankose laikiusi, vadinas ir krepšio bėdoms sudėti dar šiais metais nebus, tai gal geriau užsimerkim ir praplaukim rūku, kuris užtvindė visas pievas, gatves pilnas kvailių šokinėjančių per plytelių tarpus, net ir to manjako,kuris naktimis skambindavo per tirštą rūko patalą nebesimato, bet gal ir gerai, mažiau baimės, daugiau atsargumo.Atsargumo? Žmonės ar girdit, ką ta mergaitė kalba, ji juk amorali, ji nemoka gyventi kaip visi.Blogiau, ji nenori gyventi kaip visi. ne. dar blogiau, ji tiesiog nežino kaip gyvena visi. Žmonių balsai sklinda rūke, kaip tavo balsas pataluose, jie sako ji moka apsimesti laiminga. ach kaip jiems gerai, kad jie ne teisėjai, ne kūrėjai, net ne vytelių pynėjai,o diagnozuoja tokias tragiškas ligas. Būti laimingu nėra taip baisu, kaip būti laimingu tik kitų akyse. Kodėl? Nes kai jauti pilnatvės trūkumą , viską investuoji į kitus, ir drebi, kad tik neprarastum savo investicijų, juk nuvilti 100 širdžių yra šimtą kartų blogiau, nei nuvilti vieną širdį, ir tai tik savą.
Susimenkinimas? Bet juk tik nusileidęs ties kritine riba, įgausi motyvacijos vėl kilti, nematęs tamsos, nevertinsi šviesos, neįskaudinęs žmogaus, nesuprasi ko tau reikia iš vytelių pynėjų, iš gyvenimo teisėjų.
Norėčiau, kad Svetlanai pasakytų "kodėl tu vaikštai per žolę, juk yra takeliai' ir kad Svetlanai būtų išsprūdę " o juk tie takeliai žmonėms". Kaip būtų gerai turėti Svetlanos ID kortelę...O dabar esi tu. esi tu, akistata prieš save, ir teigti, kad tai vis dar žaidimas jau nebegali. Nes vytelių pynėjai, šarvų kalviai jau senai parašė tavo nekrologą, belieka tik uždėti atspaudą ir užsegti baltą kortelę su numeriu ant dešinės kojos nykščio.Belieka.Bet nieks nenori šio darbo prisiimti, niekas nenori būti pats svarbiausias.Baimė?Baimė būti svarbiausiam, reikšmingiausiam tavo gyvenimo taškui, kodėl gi ne?
Rudenį Svetlana buvo laiminga, bet nenorėjo tikėti, kad ji tos laimės nusipelnė.o laimė be galo aikštinga, kaip vėliau susivokė Svetlana, beanalizuodama savo The Pursuit of Happiness. Ne tik be galo, bet ir be pradžios, niekad nesuvoki, kad esi laimingas, kol ji neišeina , ir dėl nubyrėjusio jausmų tinko, suvoki, kad pavėlavai, pavėlavai įjungti Aš laimingas režimą.
Svetlana rudenį buvo laiminga, bet tai suprato žiemą, kai reikėjo iš naujo tinkuoti sienas, o tinkas buvo velniškai pabrangęs, sako deficitinė prekė, gali gauti tik iš po prekystalio ir tai kontrabandinis. Rizikuoti? Svetlana rizikavo, nes senai jos galvoje sukosi mintis,kad disponuodamas svetimu turtu, niekada nepraturtėsi, bet ją guodė mintis, kad niekada ir nebankrutuosi.Juk tai puiku, žaidi Va bank kiek tik nori.O mes juk turim silpnybę būti nepakaltinamiems, būti vaikais.
Svetlanai puikiai sekėsi disponuoti svetimu turtu, svetimomis mintimis, svetimais jausmais, asmeniniais išgyvenimais kitų saskaita. O kai pakyli į aukščiausią amerikietiškų kalnelių tašką, tavęs laukia kritimas žemyn, nors Svetlana niekada nebuvo Amerikoje, nors ji niekada nevažiavo net traukinuku vaikams, ji tai žinojo. Žinojo ir to laukė, sakė, kad mazochizmas, savęs kankinimas jai primena, kad ir ji GYVA.Negali sakyti, kad Svetlana buvo kvaila, tieisog ji negalėjo išmokti gyventi, nemokėjo įvertinti gyvenimo tikrąja jo kaina, todėl ir plaukiojo kažkur ties kritine riba.
O žmonių balsai klaidžiodami po tirštą lyg surūgęs pienas rūką, retkarčiais atsimušdavo į Svetlanos ausų būgnelius ir pranešdavo, kaip jie ją mato ir katras duris ji turi atidaryti.
O Svetlana laukui bėgant įprato prie to.ant visų sienų ,kur tik ji praeidavo užrašydavo savo sėkmės formulę, kuri skambėjo lyg ir taip "malonumo vertę galima apskaičiuoti jo intensyvumą sudauginus su trukme" Nors ji niekada nestudijavo nei aukštosios matematikos, nei gyvenimo, tačiau skaičiuodavo visada teisingai.
Vėliau, Svetlana išmoko vartyti knygas, kurios jai atrodė pakenčiamos, išmoko ir pasiimti tai,kas jai atrodė nenuginčijama. Svetlana kaip dailininkas, kūrė , tik ne meną, o kūrė save. ji šventai įtikėjo Milio(Džono Stiuarto Milio) žodžiais, kad ji turi tapti altruistiniu hedonistu, paprasčiau sakant, ji turėjo elgtis ne taip,kad taptu laiminga pati, bet kad padarytų laimingais kitus, o tada savaime ir pasitenkinimas aplankys ir ją. Ji taip ir elgėsi, tačiau nerangi mūsų, o gal ir jūsų, ta Svetlana buvo. Lyg velnio kišamais pagaliais į ratus, ji vis dažniau nuklysdavo į lankas, o lankose rasdavo tikrąją save. Nesuvaržyta kitų nuomonių, nevaržoma žurnalų kišamų stereotipų, net ir budrioji sąžinė atsipalaiduodavo tose pievose ir leisdavo svetlanai šypsotis nuo ausies lyg ausies, šypsotis tiek,kad net pievos žiogai nustodavo griežti, nes nebesusilaikydavo matydami absurdiška vaizdą; maža baltagalvė mergaitė ,kuri patenkinta savo gyvenimu, kuri gyvena mokėdama suderinti savo ir kitų poreikius, ir derindama ji jausdavosi ne varginama, o laiminga. Aišku pievose pavojinga, juk amžinai laimingu būti uždrausta, tai ri sąžinės migdomieji ilgai neveikdavo, jokio letargo miego, jokios papildomos minutės.Viskas tikslu,kaip šveicariškas laikrodis. Viskas trapu, kaip kiniškas porcelianas...
Taip ji ir klaidžiodavo, kliūdama už kievieno grumsto ar išsikišusios šaknies. Jos sąžinė neleido jai jaustis laimingai, sąžine amžinai kartojo,kad laimė neegzstuoja, kad laimė ,tai tik dvasinė pusiausvyra, o iki subalansuotų svarstyklių jai visada pritrūks miligramo tikėjimo savimi. Miligramas, o tiek daug sugebėjo pakeisti...
