purpurine kakta jis ėjo į pelkes ir dievo rūstis plakė metalinius jo pečius; o, beržai audroje, tamsūs gyvūnai, vengęniaurių jo takų.neapykanta išdegino jo širdį, smagybė, kuomet po žaliuojančiais vasaros medžiais nuskriaudė tylintį vaiką, kurio spindulinguos bruožuos atpažino savo aptemusį veidą. aiman, tas vakars palei langą, kai iš purpurinių gėlių pilkšvas skeletas išėjo, mirtis.
nakčiai atėjus, sudužo širdis jo it krištolas, ir tamsybės uždengė kaktą. po plikais ąžuolais ledinėmis rankomis pasmaugė jis katę laukinę. dešinėj pasirodė sielvartingas angelas baltas, ir iškilo didžiulis luošio šešėlis.
o, gašli saldybė mirties. o, jūs vaikai tamsios giminės. sidabru mirga kraujo piktosios gėlės ant jo smilkinių, šaltas mėnuo sudužusiose jo akyse. vargas tiems, kas nemiega, vargas prakeiktiesiems.
tylėdami jie susirinko prie stalo, mirdami laužė jie pirštais vaškiniais duoną kraujuojančią.
ir sidabru aguona žydėjo, slėpė žalioj galvutėj mūsų žvaigždėtus sapnus. o, kokie tylūs buvo namai, kuomet tėvas išėjo į sutemas.
ištraukos iš georgo traklio "sapnas ir aptemimas"
