aš tave matau!
nors ir kalbos neranda mano akys su širdim.
aš tavęs nekenčiu!.. ir tuo kartais tikiu,
..kad tave sutikau, kad buvai, kad e s i.. ir kad tave matau..
ar aš tave myliu, ar nemyliu.. nebežinau jau.. bet aš tave m a t a u!
jaučiu kaip vaikštai mano oda tartum žole visa basakojė..
ir blakstienom tarsi do re mi fa sol..
lig šiol.
Padėk juos. Kardą ir skydą. Noriu, kad paliestum save iš vidaus.
Būna nuostabu. Ne kai į tave stebeilija, tavęs ir nematydami, tačiau kai kito žmogaus susidomėjusios, nekritiškos akys žvilgsniu sugeria tave. Glamonėja tavo lūpas, nosį, smakrą, lyg ji būtų rožė, kuria pasigėrėti stabtelėjo sodininkas. Nuo to žvilgsnio oda tirpte tirpsta ir darosi švelni. Nieko nenorinti. Esanti tik tas, kas yra.
