Tirpsta sniegas, gatvė nedraugiškai varva pažliugusia koše. Verkia medžiai aplink, o taip pilka, pilka, pilka... Ir jokios šviesos, ir jokio kvapo, tik keistas pūvimas žiemos metą. Noris kažko, o ko - nežinia. Atstumti žmogų, kuris tau rašo meilės laiškus, prisileisti aristrokatą, kuris nieko tau negali pasiūlyti, tačiau palikti mintis tam, kuris kažkur toli, kurio nė nepažįsti... Ar ne keista? Turėti ir atiduoti nežinant vardan ko. Nežinant, ar verta, ar teisinga ir naudinga, ar nors jau realu. Laukti i tikėtis stebuklų, kaip vaikystėj prieš Kalėdas nemiegant visą naktį.
Rytoj vėl tas pats, poryt niekas nesikeis. Paveikslas įstrigo, laikrodžiai sustojo, gyvenimas apmirė, kaip ir kiekvieną sausį.
Keistai traukia pasiimti Gogolį ir padėti biologijos knygą.
Gražaus jums vakaro, "pasimylėkit su savim".
