(Ne)bus dvylikos dūžių.

Žinot, o aš labai nemėgstu Naujųjų. Nemėgstu žadėti ir sumuoti, žadėti, kad kitiemet darysiu tai ir nedarysiu ano, sumuoti, kas buvo ir ko nespėjo įvykti. Nekenčiu girto miesto ir dūžtančių po kojomis butelių, idijotiškai šventinės panikos ir kasmet kaukiančių sirenų. Kažkokia subanalėję protingų žmonių veidai laukia stebuklo, kuris neįvyksta. Norėčiau, kad šiemet Nuajieji neateitų.
Aš gali būti žmogus vienišesnis nei per šventes? Vienišesnis didelėje žmonių minioje nei švenčiant laiko tėkmę. Sveikinti vieniems kitus su dar vienu dūžiu į karsto dangtį. Kodėl? Kam visa tai? Pilni stalai ir iki skausmo pigūs televizijos šou veda į neviltį. Ir tada taip norisi lįsti po antkode ir ten tūnoti kol visi pasigers, išsiblaivyz, nusipraus ir susitvarkys. Maždaug iki sausio 3iosios.
Ne, juk čia ne Kalėdos, žmones nevaikšto susikibę už rankų, neskvepia mandarinais ir šiluma nesklinda iš sielų į sielas. Čia kažkas baisaus. Kažkas labai labai baisaus.
~
O aš, kaip kasmet, kaip ir perkai ar užpernai, stebėsiu didelį kaukių balių didžiausiame mieste ir melsiu dievus, kad niekas nenukentėtų, kad niekam kojų nenuneštų petardos, kad neblaivus gyvūlys nesugalvotų paprašyti cigaretės ir mano šuo nebijotų fejerverkų treksmo.
Norėčiau pažadėti, kad Naujieji neateis, bet jie ateis, atleiskit...