šimtas šešiasdešimt keturi centimetrai nenusisekusio gyvenimo.
Kai nuojauta kankina, geriau pasikliauti ja,o ne pradėti ieškoti galimų situacijų sprendimų..
Gali girdėti šimtą kartų sakomą tiesą, bet tai nereiškia, kad tu ją suvoki.Svarbiau ne suvokti, o su ja susigyventi.
Arba ta tiesa turi ateiti iš žmogaus lūpų, žmogaus kurį gerbi, tiki ar tiesiog gyveni.
Niekada žmogus neprašo atsakymo, kai žino, jog gaus jį neigiamą, kai yra nors maža viltis, žmogus toje viltyje randa tik teigiamus atsakymus.
Kad ir koks tvirtas atrodo medis, paprasčiausi vabaliukai jį sugriaužia iš vidaus, o pūstelėjus zefyriniam vėjui jis nuvirsta su trenksmu.
Nė vienas medis nėra amžinas.
Žmogus aklas ir kurčias, ir niekas neprivers jo pasikeisti.Tik jis pats gali atsikimšti ausis ir atsirišti akis.Tik jis pats nori to norėti.Norėti neužtenka, reikia matyti ir siekį ir naudą, kad rankos gautų motyvaciją pakilti.
Gyvenimas toks mažas, tačiau toks painus, kad kartais net smėlio dėžėj jautiesi nesaugus.O ypač tada kai ta smėlio dėžė stovi ne tavo kieme.
Atoveiksmiai.Gyvenimas kaip akademinis piešimas, nors žinai kaip viską daryti nei ranka nei akis neklauso.Tik praktikos dėka, šimtus eskizų sugadinus tu galbūt nevalingai pradėsi riekiama kryptimi vedžioti riešą.Tik sugadinus santykius( ne viena, ne du), tu išmoksi nevalingai elgtis reikiamai.
Svarbu nepasiduoti po pirmųjų nepavykusių bandymų.Svarbu rasti mažytę viltį, kurioje tuo metu tilps tik teigiami atsakymai.
Svarbu rasti jėgų vilties ieškojimui, nes riedantis akmuo savaime sukelia griūtį.
