Kada už lango švilpauja vėjai ir teškena šalti lietaus lašai,nori nenori širdyje apsigyvena kažkoks liūdesys.Rodosi dar tik vakar pasibaigė vasara,o jau pradedu jos ilgėtis.Ne,ne dėl karštų jos orų, o dėl gausybės sparnuotų ir besparnių gyventojų,kurie lepinasi saulės spinduliais ir rodosi laukia kada juos nufotografuosi.
Dabar už lango ruduo.Tamsu ir niūru.Nors taip pat be galo gražus metų laikas,bet tik rūkais ir besidažančiu peizažu. Šis kadras darytas važiuojant 100k/h greičiu,viena ranka vairuojant, o kita bandant į ką nors sufokusuoti
O miškuose štai tokie lapai ir lašai...:
Ir grybai...:
Paukščiai jau gailiai klykaudami atsisveikina su mūsų kraštu ir traukia ten kur šilta ir šviesu. Pievose kur ne kur užsilikęs žiogelis dar bando derinti smuiko stygas,bet vis silpniau ir silpniau tai gaunasi.
Po truputėli gamta apmiršta ir ruošiasi giliam žiemos sapnui...
Ko gero reiks ir man nugrimzti į letargo miegą.Retkarčiais prabudus, pamiklinti fotoaparato užraktą.kad visiškai neužrūdytų, į kokią zylutę ar bukutį....
O gal tai ir gerai? Pailsėsiu nuo Kūdros ir ji nuo manęs....
Pažvelgsiu į taip mėgstamą pasaulį ne per fotoaparato ieškiklį ? Gal pamatysiu tai,ko dar nemačiau ir vėl atsiras naujų minčių......
Žiūrėk ir nepamatysiu kaip pavasaris ateis