Žvelgiu į save praėjusiame laike, tarsi į seną, mamos, už senovinį sidabrinį litą pirktą, veidrodį. Jo, atspindžio efektą suteikiantis paviršius apsilupinėjęs, atplišusiose vietose matyti tamsios dėmės, tokios atsiranda ant senstančio kūno, sako, ir smegenyse panašūs juoduliai susiformuoja. Juodosios dėmės laikui bėgant didėja, tarpusavy susilieja, tampa neišmatuojamomis bedugnėmis, mūsų atminties prarajomis. Tokiu būdu leidžiama žmogui nurimti ir su savo atspindžiu taikiai susilieti.
