|
| |
| | Saulės užtemimas Autorius: | 2014 02 20 11:15 | Žiūrėta: 16993 Ką tik buvo
saulės užtemimas —
saulė lekia
žiežirbas mėtydama.
Vakaras rainas, katinas rainas,
o dangus kaip žemėlapis
pilnas ežerų, upių,
pridygusių žvaigždžių
kaip žemuogių,
mėlynių.
Upės, ežerai
kaip laivai žvaigždžių
žibintuvėliais
iš tolo plieskia,
ir kyla mėnuo
kalnų viršūnėm,
ir tirpsta
bangų geležis,
kaukia sirenos —
toks drėgnas
prisiminimų smėlis —
prisiliesk...
O prie paveikslais
nukabinėtos sienos
vienišai, pamestai
nėra ko bijoti.
Kapuose nebeloja,
nė už kapų nebeloja
kaimų šunys.
Ganosi arkliai
kalnų viršūnėj,
ir mes švytinčiais
akių ašmenimis
aplojam saulėtekius
ir nakties
atėjimą
kaip dievai
sulėtinam.
Ką tik buvo
saulės užtemimas,
ir mes mėnulį
į karščiausias
rankas imam. Ką tik buvo
saulės užtemimas —
saulė lekia
žiežirbas mėtydama.
Vakaras rainas, katinas rainas,
o dangus kaip žemėlapis
pilnas ežerų, upių,
pridygusių žvaigždžių
kaip žemuogių,
mėlynių.
Upės, ežerai
kaip laivai žvaigždžių
žibintuvėliais
iš tolo plieskia,
ir kyla mėnuo
kalnų viršūnėm,
ir tirpsta
bangų geležis,
kaukia sirenos —
toks drėgnas
prisiminimų smėlis —
prisiliesk...
O prie paveikslais
nukabinėtos sienos
vienišai, pamestai
nėra ko bijoti.
Kapuose nebeloja,
nė už kapų nebeloja
kaimų šunys.
Ganosi arkliai
kalnų viršūnėj,
ir mes švytinčiais
akių ašmenimis
aplojam saulėtekius
ir nakties
atėjimą
kaip dievai
sulėtinam.
Ką tik buvo
saulės užtemimas,
ir mes mėnulį
į karščiausias
rankas imam. | 2014-09-15 Petras Čiplys: Įsiaudrino
vaizduotė
bulvėms,
pomidorams žydint,
o namuose
šilumos, meilės stinga.
Negaliu sudėt bluostų —
negeros mintys
užmigt neduoda,
ir man rodosi,
kad visas
pasaulio moteris
ir jų paslaptis
išpažįstu,
o mirtis
kaip musė zyzia
ir glaustos kaip seselė
dieną, naktį negera,
negailestinga.
Kol gyvas būsiu,
keiksnosiu mirtį,
keiksnosiu
ir savo gyvenimą
niekam tykusį.
Likimą dėsiu
ant svarstyklių,
ir nutols,
su mirtimi nutols
sutartys netikros,
ir aušra susigers
ant asfalto nutiškus
bulvėms,
pomidorams žydint,
o pavasaris
šlapinasi
tarpuvartėje
palei seną stotį.
Dieną, naktį
šilti vėjai pučia.
Pavasaris užsnūdo,
nugriuvo —
užuojautų stinga,
bet nubudo,
pravėrė akis
apsvaigęs
nuo žydėjimo
pomidorų, bulvių,
nuo žalio
paukščių ūžesio
lyg nuo alaus, vyno.
O rankoj —
mano pasaulis
kaip karšta bulvė,
kaip mama apspurusi,
ir liejasi alus, vynas
į praviras burnas,
ir bunda gražios
mano pasaulio moterys
kaip miesto spurgos,
ir aš čiumpu
į rankas saulę
kaip karštą bulvę. |
| |
|
