|
| |
| | Nauja diena Autorius: | 2014 02 17 13:20 | Žiūrėta: 7525 1.
Įbėga žiema
šnopuodama
visus apdalinus –
tylia šneka.
Gimsta vaikai,
svyla blynai -
sniegini arimai.
Nauji laiškai,
nauji rimai
Aldonai, Rimai.
Audžiamos drobės,
žiedžiami puodai
ir liūdi vaza –
su viena gėle.
O žiema
ir siūlo galą suras
ir visus planus išaiškins.
Varstotai, virbalai –
ramybės nebeduos -
susitikimai, išsiskyrimai,
šachmatai, šaškės.
Grožėsimės
mėnesiena, rasa -
sukišę nosis
į svetimus kiemus.
Aprašiau,
ne vieną nutikimą
su pasakom
ir su tamsa.
2.
O mintys
tarsi ugnys
suodinam darbe –
markstosi akys mėlynos.
Dingo meilė ir šlovė –
moterų, vyrų choras,
trūksta oro -
alaus, vyno,
betonas, smėlis.
O vienatvė
baisiau ir už beprotybę -
nenoriu likti vienas – ne.
Sunku kankintis
vaiduokliškam sapne
kai aplinkui –
išdavystės,
vien išdavystės...
3.
Pasaulis gaubiasi
migla krištoline -
slenku arčiau
tikrovės, pasakų.
Neklusnią galvą pasuku
ir pasigirsta turguje minia.
Tos mielos mintys,
tos liūdnos mano šventės -
kas antrą žiemą
įsidega akių ugnis blausi –
lapus numėtė
miškai ir lankos
ir mes skęstam – dulkių debesy
ir naują dieną
tarsi kūdikį
ant pečių užsisodinam. | 2014-03-03 Petras Čiplys: be pavadinimo
Tu sėdi, geri arbatą
ir mane - ramini, guodi –
audra praeis, juk matai
nė debesėlio,
tai tik prie upelio
dvi karalių galvos prigudę
ir ne baimės akys -
dvi gėlių puokštės sėlina
Ne žaibai
drumstam danguj,
tik saulės tirpstantis taškas
ne sunkios sutemos aplink,
tik obelys žemos
ir lietus - tą sidabrą ištaškęs
kyla dulkių kojelėm
nuo žemės.
Tai karalių veidai
ne žaibai žvilga,
tai stirnos šėmos,
o ne baimės medžiai.
Ruduo, ruduo - suvalgyk
paskutinę vyšnią,
juk mes - devyniolikmečiai
ir vieversių pulkai
mūsų galvose ūžia
ir praeitis rasų girliandomis
akyse žvilga
ir kimba lapai
į batų užkulnius,
lapai, o ne medaliai
iškovoti
kažkokiose varžybose.
Išeisiu,
kad ilgai užsibuvau
nepasakytum -
krinta lapai
saulės žiežirbom
į dirvą praskydusią
ir randą įrėžia
auksinis žiedas.
|
| |
|
