Niekas negali atstoti akimirkų, kai vaikštai
tarp daiktų lyg Adomas po rojaus sodą
prieš nuopuolį, kai viskas, ką matai, tave
stebina ir įkvepia. Tuomet daiktai šaukiasi
įvardijami, o tavo kalbos gebėjimas
lyg jautriausias muzikos instrumentas priskiria
žodžius daiktams išvengdamas klišių.
Tuomet daiktų paviršiai blizga, o jų
dermės išreiškia pirmapradę harmoniją,
kai žvelgdamas aplinkui prarandi laiko
nuovoką. Tuomet esi žmogus, kuris pateko
į pradžių pradžią, ir dėkoji už tai likimui eilėmis.
Tave užvaldo atgauta nekaltybė ir pirmapradis
žvilgsnis į daiktų švelnybę, kai joks daiktas
negali tavęs sužeisti, bet savo aksominiu
paviršiumi teikia pavargusiam protui prieglobstį.
Augustinas Dainys
foto / © tom petkus