Prieš kelias dienas nusižiūrėjau, mano galva, įdomią vietelę Tel Aviv'o centre. Lūšnos stiklinių monstrų papėdėje, su ant šaligatvio, prie inkilus primenančių butų, pastatytais baldais. Tik vėliau, jau fotografuodamas, supratau kodėl tie baldai lauke. Be to, kad lauke, žinoma, smagu pasėdėti, jie papraščiausiai į tuos butukus netelpa. Tuose butukuose sunkiai telpa lova, kėdė ir stalas.....
Taigi, jau vakarojant ir temstant, su modeliu paspaudę mantą (rūbus, techniką ...) nukulniavome į tą vietą. Pradėjau bandytis šviesą ir padėtis.
kai staiga atsivėrė vieno butuko durys ir iš jų išvirto gana smagiai nusiteikęs jaunuolis.
"Ką čia darot?", paklausė jis. "Fotografuojam", atsakiau... "Fotografuokit...", indiferentiškai atsakė jis ir nekreipdamas į mus dėmesio makalavosi prieš mano objektyvą.
Vėliau įsitaisė savo fotelyje ir pradėjo stebėti mane. Mes su modeliu, kiek pasimetę vis persimesdavome nebyliais žvilgsniais. Aš nenustojau fotografuoti, modelis negaudamas mano nurodymų stovėjo durų nišoje.
Pagaliau, panašu,jaunuolis suprato, kad į kadrą patenka ir jis todėl perbraukė ranka savo šukuoseną ir su lyg kiekvienu kameros pliaukštelėjimu pakeisdavo pozą.
Panašu jam tai patiko. Jau temo, o jis vis pozavo... jis pozavo... aš fotografavau jau visiškai prarasdamas viltį čia nufotografuoti modelį be jo.....
