...

Vakarėja. Pro užtrauktas užuolaidas vidun krintanti blausi šviesa maišosi su ore skriejančiomis dulkėmis sukeldamos įspūdį, jog tai mažytės snaigės kambaryje šoka savo grakščius šokius. Krenta tiek ant gėrio, tiek ant blogio. Tarytum laimina juos abu...
Akimirka. Tik menkai akimirkai atsuku jums nugarą. Aš bijau. Žinau ir užuodžiu savą baimę. Taip, ji juk ir kvapą turi. Bet šitai ir pats užsiuosk, juk kvapai skirtingi mūsų. Nieko nepadarysi. Baimė lyg tironas įsmuko krūtinėn ir išsikerojo. Valdaus.
Spurda širdies ritmas.
Negalima.
- Bet aš noriu, - sakau...
- Bet man reikia, - šaukiu tyliai ir bėgu nuo savęs. Laiko... Kursai jau spaudžia mane kampan. Laikas nėra visagalis.
Stojuos ir einu.
Tai mano mintys. Vaizdai ir vaizdiniai nenutrūkstamai klibina išsekusias nuo darbų nervų ląsteles. Pirmyn, bet ne pirmas. Nėra to veiksmo. Nėra to, ko dar trokštu be minčių.
Liūdesys valgo mano sielą. Vakar tai buvo, šiandien... Jau žinau kad ir ryt tęsis kasdienis liūdėjimo sezonas. Bet kam? Dėl ko? Ir vėl tik gilus proveržis to amžiaus atodūsio, kursai nebylų daro ne mane, o save... manyje... Ar dar kas mena mano juoką? Net pakeisti nieko negaliu, o noras yra. Jis virpina vis dar jauno veido širdį. Taip norisi žmogiškumo ir šilumos.
- Nerūkau. Guliu lovoje ir žaidžiu su savimi. Su klitoriuku. Atsiradau kaip grybas po lietaus, įsiveržiu į tavo kasdienybę ir... Žaidžiu, nes mane reikia prisijaukinti, kad pasitikėčiau. Tad dėl susitikimų esu atsargi. Niekad neskubu. Juk supranti mane?
- Na...
- Nepykstu ant tavęs. Nežinau kodėl pasakiau kad su savimi žaidžiu. Tai tiesa. Gal kad esi vyras. O aš jo seniai nebematau.
- Visi mes tokie, tik vieni vyrai, kiti moterys, treti dar tik skirstomi į tokius.
- Savaime suprantama, kad vienai žaisti - nekas. Net ne tai. Po paskutinio draugo aš ėmiau vengti artumo.
- ...glostai?
- ...dingo nepasiaiškinęs. Skaudu, bet tai įžeidė mano jausmus. Žodžiu, mužikas buvo. Su juo nesijaučiau nei gerai, nei moterimi. Nemokėjo net dėmesio parodyti, nei pasakyti komplimento...
Taip traukia miegas.
" Sapnuoju kažkokį miestą, tiksliau miesto dalį su parku. Lipu laiptais į kalną aukštyn. Bet ten labai šlapia. Tokia purvynė ir namai negražūs. Kažkokios medinės lūšnos. Einu ir jau baigiu įeiti į gatvę su daugiabučiais, kai pajuntu atėjusią sapne tavo sms žinutę.
Taip, tai lyg piešinys... Bet širdelėje tūnantis aš sako, kad tai Plungės seno parko pakraščiai, lyg tai Ukrainos Gorlovkos, kur kadaise teko būvoti, tokie seni seni skersgatviai. O laiptai į kalną, tai yra Ukmergėje, lipant į Vilkmergės piliakalnį. Visumoje net negaliu pasakyti ką aš sapnuoju ir kokio tai miesto dalis..."
Skambutis:
- Tikrai pasiilgau...
- O aš jau ir sapną susapnuoti spėjau. Išvargino dienos darbai. Ką nuveikiai?
- Žiūriu televizorių. Klausausi muzikos ir stebiu KTV skelbimus. Jaučiu kad praalkau. Ar tau svarbu rūbai? Man jie lyg skudurai nuo šalčio. Kitaip vaikščiočiau po namus pusnuogė.
- O ką KTV nužiūrėjai?
- Gal ir buvo tinkamų eksponatų mano gyvūnų pasaulėliui, bet tik nebenoriu jau rodyti savo raukšlių.
- Visi mes turime savas žaizdas, tad aš tik gerbiu jas. Visi mes turime raukšlių ir jos man tesako apie žmogaus patirtį.
- Darausi sumuštinių. O šiaip esu jau toks žmogutis, kad mažai galiu laiko skirti sms pokalbiams. Turiu daug mielų užsiemimų. Labai vertinu laiką. Atsisėdau ir panorau išgirsti tavo balsą. Laikas man tikrai brangus. Ėmiau skubėti gyventi ir ne tik. Turėjau žiaurią likimo pamoką. Noriu kažką suprasti ir nuveikti.
- Tai?
- Neesi tuščias žmogus, gera tave girdėti.
- Man ir miela ir malonu, bet tavo liūdėsys mane baugina.
- Taip yra. Tokia gal esu. Gerai, lekiu jau į darbelius. Bučkis.
Dar ankstyvas rytas. Atsidūsau. Panorau parūkyti, bet atsidaręs langą, tiesiog įkvėpiau oro. Na, gal ir ne tokio tyro, kaip kad miškų ar kaimų oras. Matau... Jaučiu... Taip skaisčiai nušvito saulė, o po sniegu žaliuojanti žolė kelia savas rankas. Medžiai linksmiau kedena galvas. Galiu jiems šypsotis ar dainuoti, bet nekyla vidinis tikrasis jausmas, kuris išplėštų iš manęs tą palengvėjimą. Sau savas juokas gali būti net atgrasus. Tu nematai dar mano vienatvės. Nejauti, nors turėtum. Gal tik pakėlęs akis pamatytum, bet tik nusisuki, pasislepi savam kampe ir... žiūri sau televizorių.

Žinau, kad man dar galima padėti, bet taip pat jaučiu kai įsisenėję kirminai prieš mano valią graužia manosios asmenybės esatį. Graužikai nori pakankinti mane ir lyg palengva, lyg ne iš karto...graužia...
Suspaudžiu kumštukus ir pagrūmoju.
Visai jau nebepažystu savęs. Kodėl jums taip sakau? Žinau kad yra toks posakis, kad išsikalbėjus – palengvėja. Ar tikrai? Gal manot kad numetat kažkam naštą ir tiesiog vėl galima imtis jaunystės vėjų? Lemties apgauti nepavyksta net man. O kuo aš prastesnis už daugumas? Jaučiu tuoj nuo galvojimo įsiskaudės galva. Žinai juk kaip būna... Ant ribos...

Esu uždaras. O tu būk atviras. Noriu kalbėtis. Noriu bent jau paporinti tą, ką sakysi. Esu daug uždaresnis nei buvau kadaise. Kodėl? Mąstau. Su kiekviena mintim, atslenka vakarėjanti nakties migla. Vakarėjanti gaida tos muzikos, kuriai jau turiu ruoštis, nes vėliau nematysiu.
Man būtinai reikia parūkyti. O tu neik, pabūk čia. Pasėdėk ir skaityk.

- Klausau...
- Jei tik tada būtum man pasakęs, kad palaukčiau. Bet tu pasirinkai tylą. O tylos ir minčių neišmokau skaityt. Lyg ir bandei kažką užsiminti, bet aš nesupratau. Gal nenorėjau suprast.
- Bet...
- Noriu kad ateitum, bet kas tada toliau?
- Klausykit...
- Man ir nereikia kad prisirištum. Dar labiau – niekas tavęs ir rišti nesiruošia. Ateisi?
- Aš...
- Nemanau ir aš. Bet kas visai tik neseniai sakė kad mylėjo? Mylėjo ir pabėgo? Kas myli – nepalieka.
- Jūs...
- Tai yra ne tavo reikalas. Aš pagalvojau, kad turbūt man tavęs nereikia. Aš nenoriu aukotis dėl žmogaus, kuris tik ima, bet nieko nesiruošia duoti.
- Na jau...
- Nuoširdžiai linkiu kad atrastum savo tikrąją laimę. Mums abiem linkiu. Buvai esi ir visada liksi spindulėlis, kuris atnešė šviesą į mano gyvenimą, draugas, su kuriuo man buvo tikrai gera. Bučkis tau. Sėkmės ir gero... Spektaklio...
- Panele, kol dar nepadėjot ragelio, leiskit pasakyti, kad aš ne...
- Pyyyyy...
Žmonės nežino kada ir su kuom gali pašnekėti taip atvirai. Na štai, taip nuoširdžiai išsiliejo. Manau kad daugiau ašarų norėčiau sugert, vis geriau, nei atiduot tiem, kurie tik juokiasi iš nesuprastų merginų.
Atlaidumas ir gebėjimas užmiršti yra tie būdai, kuriais protas atsikrato nemalonių ir nereikalingų potyrių, bei praeities sankaupų. Ir vis tik kaip lengva parašyti – išmeti. Judėjimas – tai dalelytė tavęs, nes negali kitaip. Judesys prisideda prie pagrindinio gimdymo. Noriu atitrūkti nuo savojo gražaus kūno ir kitokiu judėjimu papildyti pasaulio visumą. Iš paukščio skrydžio, o ne žemės kirminu tūnoti ir laukti kada mane nusineš.

Vis dar judu. Judu priekin, nors kas kartą šliauždamas atsisuku į savas baimes. Savo praeities dienas, tas minutes, kurios vis su kiekvienu čiuožtelėjimu, mane paleidžia... Atsigniaužia savus delniukus ir nusminga palikdamos žemėje, kažkur ilgos šliūžės kelyje tų rankučių tiek daug. O aš vienas. Vienišas be jų. Bet man reikia priekin.

Vėl parūkom?
Vakar užrakinau duris. Šiandieną jau nebetveriu. Žiūriu į TV, o jis nieko nerodo. Skelbimas į KTV - "P a d ė k i t e"

"Taip, orelis nekoks. O aš tai namučiuose murksau, muzikos klausau. Labai patinka klubinė muzika. Nežinau ką veikti. Gal kavos kur nors reiktų nueiti? Galiu ir namie, bet dukra savo kavalierių persivedė.
Esu mažutė. Nestoruliukė. Tamsi iš gymio. Na, plaukai - neklausk, juk chemijos amžius. Esu margų plaukų. Gyvenu sau Liepų alėjoje ir apmąstau gyvenimėlį..."
"... sėdžiu viena namuose, senis išvažiavo gerti ir vaiką pasiemė. Noriu skirtis, bet didžiausia problema man yra vaikas, nežinau su kuo jis gyvens. Jei su tėvu... Tai kaip gyvens? Kad tik kas žinotų kaip man sunku gyventi..."
"... na kur tau lovytėje, juk keliuosi 5 valandą ryto. Važiuosiu į miestą pasiimti iš siuvyklos batų. O vyras ruošiasi savo gyvenimui, tik greičiausiai kad be manęs. Nusipirkti žada skalbimo mašiną."
"Kad kažką man nuperka ir paskui sako, kad čia viskas jo - tai geras vyras? Aš su juo gyvenu jau apie septynioliką metų, ir jis vis užsimena, kad neturiu nieko savo. Viskas vien tik jo. Tai yra normalu? Jis pas mane atėjo gyventi taip, kaip ir buvo apsirengęs. Tais laikais aš turėjau viską, net savo butą. O dabar pasirodo kad nieko nebeturiu. Mane vien tokios jo kalbos žeidžia... Įšeina kad jo namuose aš tik tarnaitė, naudojuosi visais jo privalumais, ar patogumais. Niekam nesuprasti... Kad to nebūtų, noriu jį palikti, su visu jo turtu. Pasiimti tik savo rūbus, jų gal neatimtų. Nors irgi sako, kad mane rengia ir maitina..."
"...maniškis, tai - ledas! Kad ir šiąnaktį per filmą "Tornadas", netikėtai užmigo. Na, gal pavargęs. Miega. Pakišau pirščiukus... Užčiuopiau jo kiaušiukus, maigiau miegančiam pimpaliuką, jaučiau kaip anas kietėją ir pasistoja, bet... Jis net nepabudo. Kažką atsiduso. Nusisukau ir šiaip ne taip užmigau..."
"...noriu tau papasakoti, kad gyvenu kaime. Išlipus iš lovos, tenka įšeiti ir į lauką: vandens, malkų, be to ir gyvuliukų yra, tad nevaikštau su naktinukais. Žinai, yra dienų, kada gyvenimas atrodo jau nebeįmanomas man namuose. O būna, kad gyveni ir tiek... Bet tarpusavio santykiai nesikeičia, nes mes nemėgstam vienas kito, tik būnam kad to neparodom. Daugumas gal net pasakytų, kad mes gražiai sutariam ar panašiai, o juk tai tik akių dūmimas kitiems kad įsiteikti. Kaip aš to nekenčiu... Bet ką aš čia taip rimtai iš pat ryto..."
"Patinka ir dainuoti, ir šokti. Teko dirbti pramoginį darbą. Bet ne Lietuvoje, o Rusijoje. Jei rašyčiau knygą, tikrai būtų labai neplona. Nekaltybę čia - tėvynėje pamečiau. O Rusijoje gal Dievas saugojo. Man gal 24 metai buvo, kada Biržų kareivėlis mane su meile į lovą įsitraukė. Namie esu. Karvelis jau nebe tas šalia. Vaikai tik prie šono. Daug apie ką pasvajoju, bet dar nerandu tos savo laimės, kad ir vedusi pakankamai seniai.
... O Dieve, vienas siūlo paramą net... 300 litų. Oho!!! Per KTV nuo ryto jau skelbimas eina. O man praeitą vasarą tik 20 litų kažkoks idiotas siūlyti bandė. Tai jam oralinio analinio ir dar biesas žino ką padaryti už tiek reikia. Net juokas neimė. Pykau ant visų, net ant savojo vyro. O čia net 300 litų. Na ir kur sukasi mūsų pasaulis..."
"Viskas gerai, kiti sako, kad esu netgi nepykta. Atsisėdau parėjusi iš darbų ir mastau apie kažką, o kartu ir apie nieką. Girdžiu gargeliuojant arbatinį, bet kojos mėšlungiškai prikaustytos prie fotelio. Tad tik sėdžiu ir klausausi spiegimo...
...žinok greit eisiu tvarkyti paukščio, nes ką tik nukirto...
...pešu gaidžiui plunksnas...
...pagaliau baigiau. Padėjau mėsą į šaldiklį."
Ištryniau visas mobiliojo telefono sms žinutes ir paruošiau tuštumą naujiems ateinantiems žodžiams. Nebesiginu jų, tiesiog atsisėdu ant lovos krašto, atveriu savo užrašus ir laukiu. Laukiu laukiu laukiu... Tik ko? Žinučių, kuriose žmonių skausmas, ar minčių, kurias išdėstyčiau sąsiuvinyje.
Jau nebenoriu tų šalčių ir tokio baisaus oro. Atsikėliau su skaudančia galva, kažką sapnavau. Blogai miegojau. Kaip man sunku gyventi, bet tikiu likimu. Tik kaži ką jis man yra numatęs.
Sušlamėjo užuolaida. Ant peties nusileido Gelmės ranka, laikanti didelį rausvą obuolį. Mėgavausi akimirkos vaizdu, nusiėmiau akinius ir trindamas smilkinius, atitrūkau nuo minčių. Paėmiau obuolį. Jos plati šypsena suspindo baltų lygių dantų eile. Ką ji rezga? Obuolys pasidalino pirmuoju geismu su burna. Dantys susmigo į tvirtą odelę, burnoje pasijuto ištryškusios sultys.
- Man tavęs trūko, - linkteliu galva ir padedu obuolio puselę ant staliuko prie teptukų.
- Taip. Žinau. Iš pradžių stebėjau savo gyvenimą, mąščiau apie tavo darbus. Pameni, kadaise juk kalbėjomės apie tai. Tik vienetams pavyksta iš tiesų gyventi. O aš taip noriu kad būtum tuo vienetu tarpe vienetukų, - atsiduso. - Kartais noriu pabėgti nuo savo širdies, ko gero sedėčiau kokioje trobelėje. Ko gero - rašyčiau.
- Kodėl?
- Toks troškimas. Nuovargis. Nepasitikėjimas. Išlepimas. Erzina žmonės...
Už langų kąsniais sninga vasario nakties paslaptys. Amteli šuo. Vėtra blaško medžių šakas. Atrodo, kad net namo sienos kartais subraška. Tyla. Ten, už lango, atsiveria naujas pasaulis. Bet aš nenoriu jo. Net negalėčiau mintyse ten būti. Tikrai užsibūčiau. Gal kada... Gal pirmiau sulauksiu šiltesnių orų, susitvarkysiu su nebaigtais paveikslais. Mintyse prisipiešiu kitai žiemai naujų eskizų. Gal kada...
Jie - Mąstytojas ir Gelmė - mėgo tylą. O jos vis daugiau ir daugiau kas kartą. Taip praūžia valandos, bet tai niekis, palyginus su švaistomu laiku, kurio tylūs lyg vagies žingsniai jau ir vėl nulenda ten, iš kur kadaise bėgiojo pelytė. Tyla atsiduoda jausmui. Tyram apsikabinimui. Šėlsmui liežuviais. Kodėl žmonėms taip blogai? Juk tereikia tik pasiduoti tylai, užsimerkti ir atsipalaiduoti. Tam net pinigų nereikia. Tik... Tylos... Užsimerkti ir jausti aplink šokančią tylą. Net kalbėti nereikia. Bendrauja mintys. Jausmas. Pirštų galiukai.
Viską atrodo turi. Kūną. Laiką. Tik bebėra ugningų emocijų...