Išsitraukiu iš aplanko piešinius. Sudėlioju ant grindų ir stebiu spalvas. Paskubomis išmėčiau ir kažką praradau. Nematau, tik akimis skraidau paviršiumi. Viename, lyg ir uogos, sirpstančios iš lėto, lyg raudonų prisirpusių obuolių spūstis delnuose. Kitame... Į pačią širdį, priekaištas i dūris - užlietas juodo išgąščio banga. Nardau akimis ieškodamas beprasmiškai beprasmių reikalų... Gal kažką svarbaus praleidau.
Tiek jau to, per vėlu jau kažką įžvelgti. Gal ir praleidau. Gal kada kitą kartą užmestos akys pamatys daug daugiau. Temsta. Atsikrenkščiu senio balsu ir nusišypsau į ūsą. Tiek jau to, neprapuls tos mintys, per naktį gal net ir ištobulės. Taip merkiasi akys... Nejau pavargau taip greitai? Gal? O gal tai kas kita? Įsiklausau į lietaus barbenimus už langų. Kartais man atrodo, kad visas pasaulis aplink mane - besisukantis minčių ir žodžių verpetas. Jau baigia išnykti gilus ir atviras bendravimas Aš - Tu. mes nebesigiliname į kitą, empatiškai nepriimame žmonių tokių, kokie jie yra. Kalbant apie mus pačius: ar galime drąsiai teigti, jog pažįstame save? Kad kiekvieną minutę ar net sekundę žinome, kas su mumis vyksta bei kodėl? Ar nesidangstome kaukėmis, bijodami parodyti, kad nesame "tobuli"? Žmogau! Stabtelk bent akimirkai ir pagalvok! Pasinerk nors truputį giliau į save ir pamiršęs visas iliuzijas ir svajones, pažvelk į realybę. Šiame pasaulyje tu nesi vienas. Apsižvalgyk. Kažkas ką tik pro tave praėjo, gal kažkur visai netoliese paslydusi ant numestos banano žievės parklupo senyvo amžiaus ponia. O Afrikoje badauja vaikai... Ar nors kartelį bandei įsivaizduoti, ką jaučia esantys aplink tave žmonės? Ar verkei kartu su nepažįstama mergaite, kurios kačiuką pervažiavo mašina? Ar pykai ant moters, kuri neišleido savo dukters į pasimatymą? Ar džiaugeisi kartu su porele, kurie ką tik susituokė? Nereikia būti abejingu? Reikia suprasti ne tik save, bet ir visus kitus aplinkui. Reikia mylėti. Meilė - ne jausmas. O už langų taip smarkiai lyja lietus. Nematau jo, tik girdžiu.
Ji juto, kaip šalto lietaus lašai gesino skruostą vis dar degusį nuo jo... nuo to bučinio - neaišku, iš kur atklydusio...neaišku, kieno pasiųsto... Kruvinomis rankomis apglėbusi nuvytusią liepą, išsiurbusi iš jos paskutinius syvus, paskutinę gyvybės kruopelytę, paskutinę viltį... ji mirė... - Mažiuk, nemirk! Pramerktos akys, lūpos, tyliai šnabždančios žodį "myliu"... Jos niekada daugiau nebesišypsos: per daug skausmo patyrė širdelė, pavargo nuo melo... Taip jau būna. Liūdesys yra džiaugsmas be kaukės. -Tu mane myli? -Tu man patink? -Labai? -Tik truputi? Kvailystės: meilė, džiaugsmas, liūdesys. VISA TAI... Visa tai tik menkniekis palyginus su gyvenimu. -Kas yra gyvenimas? -Man? Nesusipratimas, kurį sukėlei tu! -Nekalbėk taip.. -Gerai... Myliu tave. Aš tik vaidinu, kad esu tau abejinga, kad nekenčiu tavęs. Pameni praeitą vasarą? Tada tu dėvėjai trumpą rožinę suknelę. Apsiavusi aukštakulnius, visų klausei, ar atrodai vyresnė. Tau nebejuokinga? Man irgi... Man liūdna. Juk tu tai matai. Tai ne pyktis mano akyse, ne pagieža. Juk supratai tai iškart? Na...tada kai stipriai apkabinau tave..? Manei, kad tave nužudysiu. Aš netokia... mmmmm? Tai buvo tik kartą.
