Nekenčiu... Nekenčiu nakties. Rudens. Gyvenimo. Nekenčiu tos dienos, kai sutikau Tave. Nekenčiu tų vakarų praleistų drauge. Nekenčiu visko, ko išmokau iš Tavęs. Nekenčiu dainų, prie kurių pats pripratinai mane. Nekenčiu šalčio. Tukstantį kartų nekenčiu Tavo kvepalų kvapo. Nekenčiu jei kas nors pavadina mane pikčiurna. Nekenčiu Tavo nuotraukų... Beliko viskuo patikėt... Kodėl tereikia vienos akimirkos suprast, kad tu esi tas vienintelis ir begalės laiko, kad pamiršt. Dievinu dienas kai man net nerupėjai. Neleisiu sau pripažint, kad myliu Tave. Bet žinau, kad man reikia tavęs... Reikia, kad vėl galečiau parašyt savo mažiukui ir paklaust ką veiki... Kodėl taip skaudžiai? BEJĖGĖ... Visiška bejėgė. Negaliu tuo patikėt.Nežinau net kuo kažkada sužavėjau Tave... Kaip Tau taip išeina? Kaip gali sau kuo ramiausiai išeit ir pasakyt, kad po šitiek laiko aš esu faina? Kaip gali palikt, o po to kuo ramiausiai prieit ir pabučiuot? Ar visai nesupranti, kad vos per akimirką išnaujo sužaloji širdį? Žiurėdavau į žvaigždes. Man būdavo gražu. Dabar tenoriu, kad nors viena jų nukristų vien tam, kad spečiau sugalvoti norą. Tą patį norą... Ir aš juo tikečiau. Jame keistų iliuzijų ieškočiau. Jei tik Tu žinotum... Kokia daugybė priešiškumo, kartais net pažeminimo, iškentėjau būdama su Tavimi. Nesakiau, ir nesakysiu Tau nieko. Tik dėl Tavęs, aš sugebėjau įveikti visus. Galbūt jei būtum žinojęs, seniai būtum išėjęs, vien todėl, kad man būtų lengviau. Bet net ta kova buvo nepakartojama, nes žinojau - dėl MŪSŲ laimės..! Vos kelios naktys.. Netikiu, kad tai jau pabaiga. Net jei priversiu save atverst naują puslapį be Tavęs, tikiu tūkstantį kartų grįšiu atgal į praeitį. Tikiu vistiek žinosiu kaip Tau sekasi ir su kuo esi. Net to nenorėdama žinosiu. Sunku. O žinai kas sunkiausia? Išmokt gyvent be tu smulkmenų. Juk tik su Tavim aš buvau aš. Nežinau ar galėsiu priprast prie kito žmogaus, kito kūno, kito temperamento. Nežinau ar galėsiu tikėt laimės akimirkom, kur nebus Tavo žvilgsnio, Tavo šypsnio, Tavęs... Galbūt jau niekada nebesugražinsime to, ka praradome. Žaizda nebesugis. Perdaug kraujo. Širdis nebesugis. Galime tik susitaikyti su praeitimi ir... Pasimokyti iš jos. Būna akimirkų, kai man pavyksta negalvot apie Tave. Nei viena nukritus žvaigzdė nepakeis mano norų. Tegul jos užgesta nuo vėjo! Bėgančios dienos tolina mus nuo pažinties klaidos, jei kas ir buvo klaida, tai tik ta diena, kai mes pirmą kartą susitikom..
