Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje (Herkaus Manto g. 25) Balandžio 27d. 16 val. atidaroma Pasaulinei Pinhole fotografijos dienai skirta paroda.
Autoriai: Mantas Puida (Vilnius), Artūras Šeštokas (Klaipėda), Laura Zala (Vilnius), Artūras Meškauskas (Panevėžys), Mindaugas Janušaitis (Vilnius), Juozapas Kalnius (Klaipėda).
Organizatorius - Fotodirbtuves.lt
Pinhole – ištęsta akimirka
Pinhole technologija patraukli ne tik savo filosofija, bet ir rezultato nenuspėjamumu. Fotografas čia tik iš dalies valdo situaciją. Todėl dažnai rezultatas būna nors ir nujaučiamas, bet netikėtas. Ir visada įdomus. Meditatyvios prigimties kūrybos procesas prasideda labai anksti. Jau nuo pačios pinhole kameros sukūrimo. Dauguma jų – savadarbės. Autoriaus išradingumas (ir eksperimentai) prasideda būtent nuo čia. Tai, kokią „talpą“ savo fotografijai jis pasirenka: šachmatų lentą, cigarų, pakavimo, degtukų ar kt. dėžutę, nulemia ne tik nuotraukos formatą, bet neretai ir jos temą. Belieka spėlioti, sutapimai tai, ar sąmoningas fotografo pasirinkimas.
Pasidirbinęs kamerą iš suvenyrinės knygos „Nacionaliniai lietuvių charakterio ypatumai“, vilnietis fotografas M. Puida viename lakšte gretina Vilniaus ir Klaipėdos miestų vaizdus, teigdamas, kad „Klaipėda yra Vilnius“. Šie palyginimai pakankamai įtaigūs. Autoriaus parenkami vaizdai – be galo panašūs, kaip ir mūsų pačių, gyvenančių tiek ten, tiek ir čia, egzistencija.
Cigarų dėžutėje, neabejotinai turinčioje aliuzijų į malonų ir nerūpestingą laisvalaikio praleidimą, J. Kalnius „patalpina“ visą pietų pertrauką, kuri įprastai mūsų kasdieniame gyvenime tampa vienintele atokvėpio valandėle. Maloniai praleistas laikas gerų draugų kompanijoje užbaigiamas savotišku desertu – pora kadrų ant Polaroid instant film, užfiksuotų pinhole kamera, pagaminta iš kažkieno jau surūkytų cigarų dėžutės. Kaip teigia „Pinhole – fotografinis desertas“ autorius, „tie tarsi pro cigarų dūmų šydą atsiradę vaizdai, suteikia mums daugiau malonumo nei patys cigarai“.
A. Meškauskas, kamerą susikonstravęs iš šachmatų lentos, panašiai elgiasi ir su fiksuojamais vaizdais. Autorius juos dėlioja iš karto ant kelių juostų tarsi mozaikas. Vaizdai deformuojasi, o užfiksuota juostos perforacija suteikia jiems savotiško vizualinio ritmo. Nors tai šiek tiek išbalansuoja realų įspūdį, bet pernelyg neatitrūksta nuo tikrovės. Daugiau – jokių manipuliacijų, jokių triukų.
Žymiai nuosaikiau su fiksuojamais objektais elgiasi A. Šeštokas. Autoriui būdinga mistifikuoto kadro estetika keliauja iš vieno darbo į kitą. Siužetas čia nėra svarbus. Svarbi būsena, kurią ir bandoma apčiuopti. Būsena, atsiradusi santykyje su vaizdu ir pačia pinhole technika. Pastaroji, kaip ir fotografo pasirinkta stilistika, mistifikuota, su ryškiu nostalgijos prieskoniu. A. Šeštokas savo kamerą pasigamino iš prieškarinio, neveikiančio fotoaparato. Ja užfiksuoti kadrai – ne tik anuometinės technikos prikėlimas antram gyvenimui, bet ir savotiški autoriaus kadais užfiksuotų vaizdų dublikatai, atkartojant tą patį veiksmą, toje pačioje vietoje, tik kitu laiku ir kitomis priemonėmis.
Visiškai kitaip elgiasi L. Zala, kuri savadarbę kamerą ir įjungtą diktofoną per siuntų tarnybą siuntė iš Vilniaus į Kauną. Aštuonių valandų kameros kelionė – viena fotografija. Kelionę fiksuojantis garso įrašas pateikiamas kaip proceso liudininkas, praplečiantis vizualinių fotografijos prasmių lauką. Tai – vyksmo, garso ir vaizdo santykis, kuriame autorė praktiškai nedalyvauja.
Pinhole kaip priemonę kūrybiniam eksperimentui pasitelkia ir M. Janušaitis. Vienos fotografijos ir garso instaliacijoje „Čia negalima fotografuoti“ autorius užfiksavo Vilniaus geležinkelio stotį ir fotografavimo proceso garsinį foną. Ši fotografija – daugiau protesto išraiška, noras pasipriešinti sustingusių valdžios struktūrų liguistai atsargioms pozicijoms. Autorius teigia, kad bet koks draudimas, juo labiau mažai pagrįstas, žeidžia asmens laisvę. Ir to negali pakeisti jokie išduodami specialūs leidimai.
Akivaizdu, kad šiandieninė pinhole fotografija talpi įvairiems sumanymams. Neapsiribodama vien autorinių intencijų išraiškos dėmenimis, ji vis labiau tampa gyvenimo būdu. Gyvenimo, kuris skirtingai nei įprasta fotografijoje, ne sustabdomas, bet pratęsiamas.
Danguolė Ruškienė
