Vieną baisiai gražų šaltą ūkanotą rytą, sapnavau aš keistą, baisiai keistą sapną.
Guliu aš ant šaligatvio, ketinu keltis, bet vis dar nesikeliu, dar sapnuoju. Sapnuoju, kad atskrido du didžiuliai slibinai. Atskrido, nutūpė šalia, surijo viską ir dar laukia. Galvoju... Sprogs anie! Kiek gi galima į tą po pūkais paslėptą skrandį prikimšti?... Pasirodo galima! Galima kimšti tiek, kiek tik dvi didelės geltonos, slibiniškai išsprogusios ir niekada nemirksinčios akys užmato! O kam tiek, galvoju... ir vienas tų, baisiai keistų atskridusių sako:
- Ko čia spoksai tiek nustebusi?! Ko čia nesupranti?! Kemšam tam, kad kitiems nebeliktų! O tai ką, galvoji kitas tiek radęs nekimštų?! Ir dar kaip kimštų, kol, duok Dieve, susprogtų. O tada jau velniai jo nematė! Pats kaltas, kad nė kiek neišmano kaip reikia viską suryti ir kitam nepalikti. Ar tu suvoki kas būtų, jei bent mažą trupinėlį palikčiau ir tas kam nors kitam atitektų? Gi pamiršk tada visas liaupses, kad esi pats pats, kad tavo plunksnos blizgiausios, kad akys labiausiai išsprogę, lyg viską reginčios, nors iš tiesų nelabai ką teįžiūrinčios. Neduok Dieve ne aš, o tas kitas viską surytų, tai tada jam vienam visos uogeles atitektų! Na jau ne! Nėra čia ko gilintis! Geriau rysiu kol susprogsiu, kad ir toliau būčiau vienintelis, pats geriausias, kad tik mano plunksnos saulėje žėrėtų! Visvien apart tų plunksnų nieko neturiu... Pasakysiu tau paslaptį, po jom gi nieko nėra ir nori tikėk, nori ne, ten, po pūkais, niekada nieko ir nebuvo...
Baisiai keistas sapnas, du slibinai, abu vieninteliai, abu vienodi... Kodėl jie du, jei abu vienodi? Matyt patys to dar nepastebėjo. Pastebėtų, tuoj vienas kita surytų!
Atskrido du baisiai keisti slibinai, surijo viską, nebepaskrido, iššliaužė. Nubudau.
