Viskas prasideda nuo vaikystės, visi pirmieji žvilgsniai į gyvenimą. Tas norėjimas tapti suaugusiu tampa liga. Kai jau gali žengti pirmuosius žingsnius norisi dar kažko. Ko? Supranta tik priežasties kaltininkai. Pirmosios šypsenos ir pirmieji žvilgsniai ten kur suaugę neturėtų pamatyti. Pirmas kartas tampa toks saldus ir toks nepakartojamas. Atmintyje jis visada išliks. Truputį vėliau, kai tai atsitinka darosi ir aiškiau. Kai mes jau galime atskirti kas gerai kas blogai atsiranda ir blogų dalykų. Gyvenimas kasdien darosi vis sudėtingesnis ir eina kažkur savaime, o žmonės - pastebimai kvailėja , ir vis daugiau jų lieka nuošalyje nuo gyvenimo.
Kai mes jau dideli vis dažniau ir dažniau eina mintys apie mirtį. O po to suprantame gyvenimo reiksmę ką ir kada reikia daryti. Ir nepastebimai artėjame link mirties.