Anksčiau galvojau –
šitaip daro knygas:
poetas atėjo,
pravėrė lūpas iš lėto,
įkvėptoj sieloj sujudėjo kažkas –
ir gieda!
O pasirodo –
dainai pradžios ieškodamas, kartais
prasivalkioji, prasišlaistai, net nuospaudas skauda,
ir tyliai širdies dumblynuose vartos
vėploka vaizduotės raudė.
Kol pagaliau išverdi nuo rimų įkaitusį
kažkokį viralą iš meilių ir lakštingalų,
beliežuvė gatvė nuo spazmų raitosi,
nes ir šaukt, ir kalbėti žodžių stinga jai.
