Melsvo stiko gabalėlis aš esu,
Nedidukas, nugludintų kraštų.
Mane sukūrė saulė ir mėnulis,
Nugludino sūri jūra.
Širdį įpūtė man vėjas,
Tik jis žino, kad be jos aš būčiau
Tik melsvo stiklo gabalėlis
******
Kolibriu aš pas tave atlėksiu,
Tu manęs nematysi.
Kolibriu tau giesmes giedosiu,
Tu manęs vėlei negirdėsi.
Kolibriu sudušiu palei tavo kojas.
Tu išvydęs melsvo stiklo grožį pasiimsi
ir prie savos širdies laikysi.
O užklupus baisiai audrai,
Pasislėpsi oloje.
Susikūręs meilės laužą
Tu žiūrėsi į mane.
Gėrėsies melsvo stiklo glotnumu,
O aš iš tos laimės žėrėsiu iš visų jėgų.
Atspindėsiu tavo meilės laužo liepsną
lyg sakyčiau:
Kad tu žinotum, kaip karštai tave myliu.
Bet tylėsiu....
Tas melsvo stiklo gabalėlis.
Nes tik norėsiu
Vėl prie tavos širdies priglusti.
O tada,
Paslėpus savo meilę karšto stiklo širdyje,
dainuosiu
Kad ir nevykusias dainas. 
