Tylūs ramus šeštadienio vakaras. Saulė jau besileidžianti ,aplink jau po truputį viską gaudžia tamsa.
Išeinu pasivaikščioti. Oras ne itin geras ,bet tinkamas ramiam, tyliam pasivaikščiojimui tamsoje. Po truputį artėju link alėjos. Einant alėja... užplūsta prisiminimai ,apie jį. Bet aš staigiai susiėmus save į rankas ir neleidžiu sau ,toliau kapstytis po prisiminimus apie jį. Einu toliau ,stebiu kaip gandras stovi lizde. Staiga atsigręžiu ,nes išgirstu žingsnių artėjimą į manąją pusę. Atsisuku ir išvystu priešais save , stovint jį. Taip, tą patį vaikiną su kuriuo prieš metus galėjom būti laimingi kartu. Iš pradžių pamanau ,jog man tik pasirodė. Bet jam ėmus artėti link manęs ir bandant man kažką pasakyti. Aš supratau ,jog taip, tai buvo tikrai jis. Jis tarsi norėjo man kažką ir pasakyt, bet jo lūpos ne prasivėre . Atrodo, jog jis nerado tam tinkamų žodžių. Tad tiesiog stovėjom ir nebyliai žvelgėm vienas kitam į akis. Bet tai truko, tik keletą sekundžių. Galiausiai jis suradęs drąsos ,sugebėjo ištarti :
- Tai tu? Atrodo ,tarytum sapnuočiau. Bet šis sapnas toks tikroviškas.
Priėjo dar keliais žingsniai arčiau manęs, jog galėtu stipriai ir nieko nevaržomas mane apkabinti. Jis mane apkabino ,o aš neįstengiau pasipriešinti. O galbūt ,aš ir troškau. Kada nuo mūsų išsikyrimo, jis vėl ims ir mane apkabins. Nemaniau ,jog taip gali nutikti šaltą pavasario šeštadienio vakarą. Bet staiga jis ėmė ir vėl pasirodė mano gyvenime kai to mažiausiai tikėjausi.
Ilgai man jo žodžiai skambėjo ausyse ,kol galiausiai radau tinkama atsakymą į šį klausimą. Tad virpančiu balsu atsakiau :
- Taip ,tai aš. Negaliu patikėti ,jog likimas mus ir vėl suvedę. Tokį šaltą ir tamsų pavasario vakarą. Bet žinai ką? Gera ir vėl tave matyt.
Tuomet apkabinau jį dar stipriau, nei jis buvo manę apkabinęs ir pasakiau ,jog buvau jo be galo pasiilgusi. Jo akys nušvito išgirdus mano tokius žodžius, tad jis tik sugebėjo atsakyti tą patį. Taip norėjosi jam pasakyt ,jog aš dar kažką jam jaučiu. Bet bijojau, jog galiu savo kalbomis sugadinti šią gražią ir širdžiai mielą akimirką. Akimirką ,kai mes vėl kartu. Likusį laiką iki tol ,kol dangų papuošė žvaigždės mes tiesiog pratylėjom. Mėgaudamiesi tyla ,bei vieno kito buvimu šalia...
