Raudonų medžių kaip sargų Apstotas nerandu sau vietos. Kiekvieną rudenį sergu Nostalgija ne šios planetos. Tu nusiminęs nueini, Tu liūdną savo žingsnį lėtini, Naktis, galinga ir švelni, Tau duoda rūbą violetinį.
Henrikas Radauskas
