sriuba

Paryčiais virtuvėje vyko karinės pratybos. Uršė rikiavo po penkis žirnius ir vieną bulvės drožlę vienam sriubos samtyje. Pati dar sriūbtelėdavo riebalo ir pakasydavo samčiui kiek žemiau plastmasės. Sriuba sunkiai bei grėsmingai teliuškavo, puodo kraštuose palikdama prieskonių putų. Krapai ir bazilikai traukė kardus ir paslapčia kapojo vieni kitiems uodegas. Uršė jautė, jog taikios pratybos gali virsti neteisėtais kariniais veiksmais. Ji griebė puodą ir išpylė viską į savo galvos skylę.

Uršės dėdė Aloyzas Šakelė buvo įstrigęs į burną panašiame kambaryje. Jame kaip dantys visur išstatytos porcelianinės plytelės kasdien pasipildydavo nauju mėlynojo svogūno arba violetinio česnako piešiniu. Kartais Aloyzas Šakelė išlysdavo kaip liežuvis per duris - lūpas ir paklausdavo Uršės:

- Kas valgyt?

- Sriuba.

- Sriuba?

- Sriuba.

Uršė kramtė nagus ir mėtė juos už lovos. Ant plikų jos šlaunų šiaušėsi plaukeliai, mat dėdė jau kuris laikas nebepirko skutimosi peiliukų. Urtė nusprendė nuo rytojaus daryti mankštą. Kad galėtų ir kojų nagus pasiekti.

Kai nežinia už kurios spintos pastipo Uršės ežys, Aloyzas Šakelė kelioms naktims priėmė ją į savo burnos kambarį. Tomis naktimis Uršė visai neturėdavo ką veikti. Tad tekdavo klausytis kaip tyliai tyliai barška porcelianinės plytelės, bandydamos ją apgauti, jog nebarška.

- Kaip miegojai?

- Gerai.

- Gerai?

Tik paskutinę naktį, kai ežio lavono kvapas buvo beveik išnykęs, Uršės šlaunų plaukelius sušukavo aštrus liežuvis.