Naujas rytas. Naujai įkvėptas oro gurkšnis. Galėčiau skristi neatsigreždama, tačiau esu prirakinta. Savo gležnais piršteliais laikai mano mano ranką. Tai prisiminusi jau pasijaučiu skrendanti, nes gi Tu mano gyvenimas, mano naktinis drūgys, voriūkštis supynes man sparnus. Aš taip beprotiškai tave myliu. Atrodo, tarsi kokia kitoniška, ne vaiko ir motinos meilė. Bet, nors niekas ir nesupras, Tu suprasi. Kartkartėmis rodos, kad aš vienintelė paaukočiau dėl Tavęs gyvybę, atiduočiau paskutinį duonos kasnį ar vandens krupelę. Nes Tu man suteikiai daugiau nei gyvybė, nei saugumo jausmas ar galimybė matyti. Tu man suteikiai prasmę šiems dalykams daryti. Nes be Tavęs, nebūtų ir manęs.
