Kadangi daugeliui buvo įdomus mano mažas įrašėlis apie Striogą, rodau galutinį interviu ir knygos nagrinėjimo rezultatą.Mokytoja dar netikrino,gali būti klaidų. Skanaus :) 
skulptorius

Leonas Strioga

Spėju, 1930 – ųjų sausio paskutinė diena, kad ir žiemą, buvo saulėta. Juk tuomet, Medžiočių kaime, Ukmergės apskrityje, Mykolo ir Stefanijos Striogų šeimoje gimė būsimas skulptorius - Leonas Strioga. Iš viso šeima susilaukė keturių atžalų – berniukų.

“ Tėvas mego drožinėti. Visi keturi sūnūs – irgi mėgome drožinėjimą, meną. Vienas tapo juvelyru, kitas – skulptoriumi Ukmergėje, kitas mokėsi tapybos.

Kai atėjo laikas stoti, pagalvojau, kad neblogai būtų rinkti skulptūrą. ”

1950 – aisiais Leonas su broliu Mykolu įstojo į LTSR valtybinį dailės institutą (dabar  Vilniaus dailės akademija) ir ėmė studijuoti skulptūrą.

1952 – ais metais  išvyko tęsti studijų į Leningrado Repino dailės institutą.

1958 – aisiais baigė institutą ir tapo profesionalu.

“ Kai negalėsiu kapot, tapsiu tapytoju. Tapyba man beveik labiau patinka nei skulptūra, ji įtakoja mano skulptūrą – faktūros, žaidimas… Vidinio konflikto nebuvo, bet tapyba yra įvairenė, ji man patinka, nes turi daugiau galimybių, yra daugiaplanė. O skulptūra verčia kondensuoti.

Bet esu patenkintas skulptūra. Juk aš:

pats scenaristas

pats režisierius

pats aktorius…

Apkautas ir protas, ir širdis, ir jėgos. Nors mano paties sveikata – šiaip sau, bet pripratau prie technologijos dar vaikystėje pats gamindamas žaislus.  Gera proporcija – viskas bus gerai.”

1962 – aisiais metais veda Dalią Pečkaitytę.

“ Su žmona pragyvenęs ilgą laiką, jos taip niekad ir  nenulipdžiau. Tik kartą sustabdžiau einančią koridorium, liepiau sėsis ir įamžinau per penkiolika minučių. Tai kiek laiko lipdžiau ją – penkiolika minučių ar visus tuos metus?... “

Ir iš tiesų – visi darbai subrandinti, pilni dvasios, net jei ir liūdnos, ilgesingos, melancholiškos…

Tiek dirbant su medžiu, moliu, akmeniu, metalu – tuo kas natūralu - atrodo, žmogus turėtų pasinerti į panteizmą. Paklaustas apie tikėjimą, Leonas Strioga traukia po drabužiais paslėptą pranciškonišką kryželį.

„Jį vienas karo kapelionas parvežė iš Lurdo. Davė rinktis iš kelių, tai paėmiau šitą – gana didelis, medinis – kaip man priklauso. Šiaip jau nesu davatka, bet tikiu... „

Vaikštant skulptoriaus pašonėj ir klausant pasakojimų apie jo darbus, detalių reikšmę, pavadinimo prasmę sudelioju mintyse dėlionę to, ką Leonui Striogai pavaizduoti skulptūroje svarbiausia: kaimo žmogus, Tėvynė ir jos skaudi praeitis, tautos folkloras ir liaudies menas… Skulptūros pritvinkusios Striogos jaunystės dienų ir nėra labai linksmos…

“ Vadinu tai linksmu optimizmu. Toks ir esu – darbuose aš nemeluoju! Linksmam būti nelengva…”

Leonas Strioga atskleidžia, kad jo darbai ne kartą pavadinti balvonais, nesąmonėmis.

Nenuostabu – jo kūryba tikrai išskirtinio stiliaus.

“ Dailėtyrininkė R. Jurėnaitė apibūdinusi – modernaus klasicizmo atstovas. Interpretuoju realizmą, jį pervedu per savo filtrą, delioju savyje dalis, manyje tai susiderina. Kažkuriam mano darbai gali netikti, bet tai – mano dvasia.”

O mano darbus ne visi supranta. Ne visi turi meninę klausą, o juk abstrakcija – kalba kitoje dimensijoje. “

Leoną Striogą žavi Picasso darbai, kubizmas, impresionizmas.

“ Bet tai – ne aš. Turiu tai pažinti, bet grįžti pire mūsų dailės palikimo. Grįžti prie ištakų pažinęs pasaulį. Mano darbai turi lietuviškumą, dvasią. “

Skulptoriaus palikuonys – sūnus Aidas (1968 m.) bei anūkai Andrius (1991 m.) ir Elena (1993m.). Todėl vaikai, paaugliai nėra svetimi. Jaunimui Leonas Strioga linki viso, kas geriausia:

“  Siekite apsišvarinimo, susipažinkite su viskuo: nuo pragaro iki dangaus…

Skleiskite grožį – tada patys būsite žymiai linksmesni. Aišku, pasaulis žeis, skaudins… Bet viena mano skulptūra - angelas - nors sužeistas, vistiek eina, nori, siekia…

Laisvame pasaulyje, visuomenei vystantis, lenda bjaurastis…Bet kuriuo atvėju, tikiu, kad yra ir gražaus jaunimo – tik gėris nesiveržia į tribūnas. “

Kalbino ir užrašė Eglė Karpavičiūtė