Kadangi rytoj manęs laukia egzaminas ir vienas iš klausimų yra "Fotografijos estetika", nusprendžiau parašyti sau ir galbūt kitiems, dienoraštį. Štai deklaruoju savas ir A. Andrijausko mintis iš '''Grožis ir menas'' (jei kas norės dėl savęs paskaityti grynai filosifiškai teoretizuotus aktus - rekomenduoju).

Taigi. Vizualioji kultūra įvyrauja anksčiau nei rašytinė kalba, vadinasi, fotografams istorinis kontekstas tampa žymiai platesnis nei lituanistams.

Jei paklausite, ką fotografija atnešė į visuomenę, į masinę kultūrą, išskirčiau ryškiausią dalyką - operatyvumą,todėl fotografijai svarbu tai, kas pagaminama čia ir dabar.Tai, kas paseno - vakarykštės dienos laikraštis.Tad galima tik įsivaizduoti, kokia atsakomybė užgula fotografo pečius, kai jis privalo fotografuoti bėgant, fotografuoti spūstyje ar įvairiomis ekstremaliomis sąlygomis...

Fotografijos šaknys glūdi Platono "Uolos" metaforoje (suprask - akies), kada visą pasaulį galima paaiškinti vizualinėmis priemonėmis. Atkreiptinas dėmesys į santykį tarp originalo (idėjos) ir kopijos (mes esam žmogiškumo idėjos kopijos) - tai sietina su Renesanso atstovu M. Kuziečiu. Tai panteizmo atstovas - jis teigia: Dievas yra visur: žmoguje, gėlėje, smėlio kruopelėje... Daiktas - Dieviškosios būties konstrukcija - svarbi jo dalių harmonija ir kartu jo dualumas: mikro ir makro pasaulių sutapimas. M. Kuzietis tarsi aprašo objektyvą: gali pritraukti, atitolinti, fotografuoti atskiras daiktų detales <...>. Jis atmeta idėjos substanciją, o ši idėja man priimtina, juk visada išlieka idėja (pasaulis) ir kopija (pasaulio atvaizdai).

Ir kaip visuose moksluose nedidelis ginčais apipintas istorinis ''personažas'' - Fox Talbotas. XX a. parašo knygelę ''Gamtos pieštukas'' ir aiškina atradęs fotografijos techniką. Keliaudamas po Italiją ir dirbdamas su aparatu '''Kamera Obskura''matė daug peizažų ir ėmė ieškoti būdų kaip juos aprašyti. Jis atrado keistą fotoaparatą, kurį vadino '''Kaliotipu'' - jis fiksuoja grožį. Ir mielieji, vaizduojamojo meno atstovai turėjo suklusti - gamtos grožį galima įprasminti tiesiog juos užfiksuojant, gamtos akimirkos grožis, be žmogaus įsikišimo.

Kaip vystėsi ankstyvoji fototechnika, ji suprantama tik kaip technika (ši tendencija vyrauja iki Renesanso), bet ne kaip menas. Buvo akcentuojamas didysis skirtumas - kasdienis žvilgsnis ir fotografo žvilgsnis. Fotografas turi darydamas salto, staigiai ir operatyviai postuluoti savo raiškos meną. Fotografo žvilgsnis mato toliau, giliau, mumyse... Ir tada fotografija gali pretenduoti į meniškumą, atsiranda dvi kryptys:

a) objektyvistinė - matome tokius daiktus, kurie yra natūralioje gamtoje, tik fotografijoje jie atrodo įspūdingiau, atnešama žvilgsnio higiena - išvaloma nuo dulkių.

b) subjektyvistinė - tai fotografo saviraška, per vaizdinį matome subjektyviąją fotografo pasaulėžiūrą... ir ...

ŠIUOLAIKINĖ ANTIPLATONIŠKA FOTOGRAFIJA
  čia pasikalbėsiu su savimi šiek tiek trumpiau ir savais žodžiais, taigi rūtele, nuo XX a.žmonės pradeda sąmoningėti arba kaip tik nuprotėti ir fotografija laikoma ne tik kaip technikos objektas, bet ir kaip meno išraiškos sąlyga, priemonė. Anksčiau vyravo tai, kas gilu, o dabar, kas kasdieniška, natūralu, tikra, bet jokiais būdais - nepompastika.
kasdienybės vaizdavimas nustato tokias fotografo pozicijas - mes liudijam tai, kas besąlygiškai tikra, bet į tai nesikišam. 
galima išskirti netgi ir politinius ar socialinius parametrus. fotografija išlaisvina sąmonę, geba tą patį dalyką parodyti naujai, laisvai ir nevaržomai, neįprastai, stebinančiai.
dabar į fotografijos akiratį staiga įkrenta ne vien tai, kas gražu, bet ir kas neharmoninga, neapibrėžta ir netvarkinga (erdvėje).
FOTOGRAFIJA SKIRSTOMA Į:
MENINĘ (dauguma muzijuose ir pan)
ASMENINĘ (oj paso nuotrauką turime visi)
KAIP INFORMACIJOS PRIEMONĘ (štai kad ir šiandien Zvonkę mačiau)
REKLAMINĘ (stovi akyse bitės reklama - pamirškim)