Kas tai yra meilė? Jaumas? Žmonių santykiuose pilna jėgos, pilna drąstiškumo, kuriuo bandome parodyti save, patraukti priešingą lytį. Bet kam? Tik... Kad suteiktume sau malonumą būti. Net lytiški santykiai kartais nėra tokie svarbūs, kaip kad buvimas drauge. Potraukis ateina savaime. Tas tiesa. Kartais dėl meilės jaučiamės gerai, o kartais blogai. Tad kur glūdi meilės jėga? Silpnume? Dažnai žmonės bendraudami su manimi, tiesiog išsipasakoja tai, kuo ar su kuom gyvena. Vienų vyrai blogi, kitiems, nesantaika su tėvais... Visi žmonės su kažkuom tai nesugyvena, ar turi problemų. Bet ar tai esminga, ar tai įdomu? Bendravimas... Tai kalbos palaikymas arba kalbėjimas nenusikalbant. Juokinga. Bet pašnekėsiai būna įvairūs.
- Ne, su savo draugu taip atvirai neįmanoma kalbėt. Jis ne toks žmogus, jam reikia kad jį kas išklausytų, o kitų nė nesiklauso, todėl esu laiminga, kad galiu bent su tavimi susirašyti ir pasakyti tai, ko niekam nesakau.
Mes gyvename unikaliu laikmečiu, kada žmogus nerasdamas savęs ar savojo aš, tiesiog kovoja su priešingybėmis. Problemos meilės santykiuose kyla ne iš meilės stokos. Tiesiog retas pasitiki savimi. Retas jau tiki meilės jausmu. O juk tai brangi ir tyra energija, kuriai nėra ribų. Pirmoji meilė, kurią patiriame, ateina iš tėvų. Idealu, kada tėvai laukia savojo vaiko, kada dar negimusiam dovanoja pačius geriausius ir tauriausius jausmus. Mama ir Tėtis be vargo tenkina vaiko poreikius ir suteikia jausmą: "Gera gyventi!"
Kita pusė? Vienišoji mano tamsios gilios žaizdos pusė... Dažnas žmogus juk galvoja, o kas būtų, jei būčiau ne toks koks esu. Jei tik būtų... Kitaip nei yra... Kaip kad visa prasideda nuo šaknų, taip ir paties gyvenimo žmogus ieškosi nuo pat gyvenimo pradžios. Kur bėda? Tėvai. Aš pats?