Kelio ženklai: Adventas

Pakeliui į Kalėdas – ženklai. Tviskantys ir žibantys, raginantys („ar jau nupirkote dovanas?!”), įspėjantys niekur nespėjančius, o kur dar ženklai – mums vieniems tesuprantami…

Akies krašteliu kliudom dar vieną – Advento ženklą. Paprastas ir nerėksmingas jis šmėsteli kelyje prašydamas labai nedaug (bet taip sunkiai išpildomo) – neskubėti ir neskubinti laiko.

Nes laikas sulėtinti greitį. Ir beprotiškas mirgėjimas (rytas – vakaras, valgyt miegot, namai – darbas), susinarpliojantis į smaugiantį rezginį, vėl tampa mažų akimirkų vėriniu. Stebi: sidabrinių lašų tviskėjimas juodų šakų pynėse, žemės traukos neįveikto obuolio sūpavimas, pakeleivio šypsena troleibuso lange, lėti arbatos gurkšniai dar neprašvitus...

Laikas uždegti šviesas – artimąsias ir tolimąsias, artimiems ir toli nuklydusiems, ieškantiems ir akliems.

Laikas parodyti posūkį ir, palikus sausakimšą bėk-pirk-arba mirk autostradą, drąsiai sukti į mažą keliuką – laisvą žvilgsniui ir mintims.

Laikas sustoti ir pavėjui iškratyti nuoskaudų dulkes bei nuovargio trupinius.

Riedant ar lekiant – laikas surasti Laiko. Nenuperkamo – bet dovanojamo.