Žiūriu pro langą į lietų. Nejaučiu jo. Išeinu į lauką. Basas. Nejaučiu jo.
Popietė. Žiūriu kūdros nuotraukas. Daugelio iš jų nejaučiu.
Vakaras. Šalia Tu. Malonus Josios kvapas. pagundų pagunda. Šypsena lūpose dailus kūnas. Moteris - virpulys. Nejaučiu to.
Rytais pakirdus išgirstu čiulbant pirmus paukščius. Pro dienines užuolaidas skverbiasi pirmasis spindulys. Tik vidinis tingulys neleidžia pasimėgauti visu tuo ilgiau nei 10 sekundžių. Nespėju pajusti to ryto žavesio sumišusio su miego nugalimybe. Nejaučiu.
Greičio neviršyju. Tačiau daugelis nemėgsta sėdėti šalia. Aš tai vadinu "optimaliu važiavimu". Kiti lakstymu. Nejaučiu ribos.
Ketvirtadieniais žiūriu prancūziškus filmus. Suvokiu žiūrįs savo gyvenimo dalį, kurią bijau gyventi. Nepajaučiu kaip, bet gyvenu.
Padedu močiutėms pereiti per kelią. Dažnai dirbu kunigu klausančiu išpažintis. Darau gerus darbus. Pasitenkinimas? Nejaučiu jo.
Pakeliu akis į dangų. Paukščiai V raidžių formomis skrenda namo. Pavasaris. Nejaučiu pavasario.
Dienas mano ausys dažnai leidžia ausinėse. Daug jausmų pralekia garsais. Nejaučiu arba neišgirstu.
Vakar Rūkydamas bandžiau įsivaizduoti geresnį pasaulį. O gal būdamas geresniame pasaulyje įsivaizdavau save berūkanti. Nejaučiu kur baigiasi vaizduotė ir prasideda realybė.
Noras kurti būna toks didelis, kad nejaučiu jokio noro kurti. Baigės kava. Jaučiu jos skonį burnos ertmėje, bėgantį venomis ir likusį kartumą ant liežuvio galiuko. O moterys... moterys - tai kava.