M.K.Čiurlionis
Sonata 
(Finale)

Ruduo. Siela liūdi. Tai nieko, kad saulė pažvelgė dar liūdniau.
Aš atsisėdau ant suolo prie tuščių namų
ir žiūrėjau į langus, užkaltus lentomis.
Ir rodės man, kad tasai sodas begalinis.
Jis tęsiasi per visą žemę ir apleistas.
Kur ne kur stovi paskiri tušti namai,
jų langai užkalti lentomis,
o takeliai, keliai visai užberti suvytusių lapų.
Ruduo apgaubė visą žemę,
o žemė tai liūdnas sodas.
Pusnuogiai medžiai ošia ir verkia suvytusiais lapais,
ir jų vis daugiau ir daugiau, jie užberia visus kelius ant žemės,
visus takelius, visa visa.
Visoje žemėje ruduo ir liūdesys,
o per lysves ir vejas eina žmogus,
maišeliu ant pečių ir grėbliu rankoje nešinas,
ir veltui beldžiasi į namus,
eina tolyn ir beldžiasi, dar toliau, toliau,
ir visur veltui.
Namai tušti, ir langai užkalti lentomis.
Tai nieko, kad seniau čia gyveno žmonės,
ir vaikai žiūrėjo pro langus ir juokėsi.
Dabar langai užkalti, nes namuose tuščia, ruduo.
Taip, ruduo. Ir sodas apleistas. Ir medžiai ošia ir verkia.
Ir dangus pilkas pilkas ir toks liūdnas,
kaip vien siela tegali liūdėti.
Ruduo.