Viešos žinutės ir komentarai autoriui
|
2014-04-09 1.
Galiu smuiku groti,
balandžio pirmąją
meluoti,
galiu pavirst
smėliu, stalu.
Virš apsnigtų kelių
klausaus
liūdnų žiemos
melodijų.
Nors žemė
iš po kojų slysta,
nei liūdna, nei klaiku.
Pakilęs
viršum savo
palaikų,
pasiilgstu
obuolių ir slyvų...
Kaip įveikti
Baimę neįveikiamą
namuose, kapuose
nedrąsūs kaip vaikai...
Laimė, Baimė
juk ne amžina...
Krykštaujam,
artėja žiemos galas,
pavasaris – gyvas, geras,
o tų baisių pasakų
ir mums gana.
2.
Tave vedasi
žiemos baltos pėdos
ir lydi mano
geri žodžiai
ir darbai,
o aš lekiu, skrendu
lyg vėlė virpėdamas,
o tu apsnigta žeme
eini lėtai lėtai.
Kartojam —
Laimė, Baimė
juk ne amžina.
Juokiamės,
meluojam išsijuosę,
o, Viltį
tarsi paukštį
rankose laikai.
Bučiuojamės
nedrąsūs
kaip vaikai,
o virš pievų, medžių —
juodvarnių pulkai.
Kažkas
mus smaugia, trypia,
vos į kapus įėjus.
Sutrypk,
užmušk
tą smauglį,
kuris
tiek kauburių
prisėjo.
|
|
|
|
 Petras Čiplys
piktagalys
|
|
|
|
|
| |
| | Saulės užtemimas Autorius: | 2014 02 20 11:15 | Žiūrėta: 16689 Ką tik buvo
saulės užtemimas —
saulė lekia
žiežirbas mėtydama.
Vakaras rainas, katinas rainas,
o dangus kaip žemėlapis
pilnas ežerų, upių,
pridygusių žvaigždžių
kaip žemuogių,
mėlynių.
Upės, ežerai
kaip laivai žvaigždžių
žibintuvėliais
iš tolo plieskia,
ir kyla mėnuo
kalnų viršūnėm,
ir tirpsta
bangų geležis,
kaukia sirenos —
toks drėgnas
prisiminimų smėlis —
prisiliesk...
O prie paveikslais
nukabinėtos sienos
vienišai, pamestai
nėra ko bijoti.
Kapuose nebeloja,
nė už kapų nebeloja
kaimų šunys.
Ganosi arkliai
kalnų viršūnėj,
ir mes švytinčiais
akių ašmenimis
aplojam saulėtekius
ir nakties
atėjimą
kaip dievai
sulėtinam.
Ką tik buvo
saulės užtemimas,
ir mes mėnulį
į karščiausias
rankas imam. Ką tik buvo
saulės užtemimas —
saulė lekia
žiežirbas mėtydama.
Vakaras rainas, katinas rainas,
o dangus kaip žemėlapis
pilnas ežerų, upių,
pridygusių žvaigždžių
kaip žemuogių,
mėlynių.
Upės, ežerai
kaip laivai žvaigždžių
žibintuvėliais
iš tolo plieskia,
ir kyla mėnuo
kalnų viršūnėm,
ir tirpsta
bangų geležis,
kaukia sirenos —
toks drėgnas
prisiminimų smėlis —
prisiliesk...
O prie paveikslais
nukabinėtos sienos
vienišai, pamestai
nėra ko bijoti.
Kapuose nebeloja,
nė už kapų nebeloja
kaimų šunys.
Ganosi arkliai
kalnų viršūnėj,
ir mes švytinčiais
akių ašmenimis
aplojam saulėtekius
ir nakties
atėjimą
kaip dievai
sulėtinam.
Ką tik buvo
saulės užtemimas,
ir mes mėnulį
į karščiausias
rankas imam. | 2014-09-15 Petras Čiplys: Įsiaudrino
vaizduotė
bulvėms,
pomidorams žydint,
o namuose
šilumos, meilės stinga.
Negaliu sudėt bluostų —
negeros mintys
užmigt neduoda,
ir man rodosi,
kad visas
pasaulio moteris
ir jų paslaptis
išpažįstu,
o mirtis
kaip musė zyzia
ir glaustos kaip seselė
dieną, naktį negera,
negailestinga.
Kol gyvas būsiu,
keiksnosiu mirtį,
keiksnosiu
ir savo gyvenimą
niekam tykusį.
Likimą dėsiu
ant svarstyklių,
ir nutols,
su mirtimi nutols
sutartys netikros,
ir aušra susigers
ant asfalto nutiškus
bulvėms,
pomidorams žydint,
o pavasaris
šlapinasi
tarpuvartėje
palei seną stotį.
Dieną, naktį
šilti vėjai pučia.
Pavasaris užsnūdo,
nugriuvo —
užuojautų stinga,
bet nubudo,
pravėrė akis
apsvaigęs
nuo žydėjimo
pomidorų, bulvių,
nuo žalio
paukščių ūžesio
lyg nuo alaus, vyno.
O rankoj —
mano pasaulis
kaip karšta bulvė,
kaip mama apspurusi,
ir liejasi alus, vynas
į praviras burnas,
ir bunda gražios
mano pasaulio moterys
kaip miesto spurgos,
ir aš čiumpu
į rankas saulę
kaip karštą bulvę. |
» | |
|
| |
apie Žiema 2014 12 30 13:14
|
|
| |
apie Žiema 2014 12 30 13:14
|
|
| |
apie 2014 12 16 14:31
Pažadėjau grįžti.
Nieko naujo —
kol kas
valgom, geriam,
plaunamės rankas
ir būsim atviri
ligi galo,
susėdę
už vaišių stalo.
O tėvas
it paukštis
nuo stalo keliasi —
išėjęs iš namų jaunas,
sugrįžęs, sugižęs,
susenęs, akyse
nei minties,
nei kelio —
židinys rusena,
o namuose
jauku, ramu,
pučia šiltas
vaikiškas vėjelis
ir skamba
gedulingas
mano rojalis.
Nukrito kaukės
nuo veidų,
nuo medžių,
o šermukšnių uogos
buvo karčios karčios,
ir vaikai išbėga
pirkt ledų,
mediniais šautuvėliais
apsikarstę.
Sakiau, ir aš
gyvensiu,
užsiauginsiu barzdą,
o kas su barzdotu
draugaus?
Pažadėjau grįžti —
ištesėtas pažadas
ir stingsta padažas,
ir krinta snaigės,
ir krinta lapai
iš giedro dangaus
ir žvaigždės
po kojom
tarsi akmenukai
išsibarsto.
|
|
| |
apie 2014 08 10 13:20
Senamadžiaus -
fotoKūdroje dingo visas tūkstantis darbų.
Ką dabar daryti?
|
|
| |
|
|
